Vieną įprastą savaitgalio dieną žmona ruošė pietus. Vėliau pasakė, jog eina į parduotuvę nupirkti maisto. Paklausęs ar man eiti kartu ir padėti viską parsinešti, sulaukiau neigiamo atsakymo.
Jai išėjus, nuėjau atsidaryti šaldytuvo ir pamačiau, jog jis buvo pilnutėlis.
Pagalvojau – kam eiti į parduotuvę, jeigu visko ir taip turim? Gal vakare nori daryti kokį pyragą ar dar ką nors sugalvojo, gal reikia būtent kažkokio produkto, kurio kaip tik ir trūksta?
Nebe sukau galvos ir ramiai žiūrėjau filmą.
Tokia situacija pasikartojo dar keletą kartų.
Žmona grįždavo vos su keliais produktais, nors užtrukdavo apie valandą laiko parduotuvėje.
Pradėjau nerimauti ir galvoti apie blogiausius scenarijus, tačiau nenorėjau apie tai jos klausti ar kažkaip įtarinėti.
Vėliau pastebėjau keistą dalyką – kelis kartus girdėjau, kaip, prieš einant į parduotuvę, žmona uždarė orkaitės dureles. Vos tik jai išėjus šį kartą, nusprendžiau patikrinti orkaitės vidų.
Buvau nustebęs, kai viduje radau krūvelę pinigų. Tada pradėjau dar intensyviau galvoti apie tai ir mąstyti, kaip išspręsti šią situaciją, bei sužinoti, kur žmona išleidžia pinigus.
Kitą kartą, jai pasakius, jog eina į parduotuvę, pasakiau, kad eisiu kartu su ja.
– Nėra juk ką daug pirkti, nueisiu viena, – pasakė man ji.
– Na gerai, supratau, – atsakiau jai.
Jai išėjus, vėl patikrinau orkaitę – ta pati istorija.. Kodėl ji pinigus laiko čia, o ne banko sąskaitoje ar piniginėje? Ką ji slepia nuo manęs? Manyje užvirė kraujas, apsirengiau ir nusprendžiau pasekti žmoną.
Pamačiau, kaip ji nuėjo į namą, kuris yra už maždaug 5 minučių kelio nuo mūsiškio.
Kas dabar? Nejau ji mane išdavinėja? Kai pasibeldė į duris, išgirdau vyrišką balsą ir jų trumpą pokalbį:
– Labas
– Labas
– Tau kaip visada?
– Šį kartą šiek tiek daugiau
Tada durys užsidarė ir išgirdau, jog ji parlipa laiptais.
„Ačiū Dievui, ne išdavystė” – pagalvojau ir laukiau jos pasislėpęs, kad pažiūrėčiau, ką darys toliau.
Pamačiau, kad ji nešėsi kažkokią pakuotę, už kurią ir sumokėjo pinigus. Seku ją toliau.
Priartėjome kažkokius garažus.
Nebe norėjau laukti kas bus toliau ir sugriebiau ją už rankos.
– Ką tu čia veiki, tu mane seki?
– Taip, pasekiau, nes man neramu dėl tavęs. O ką tu čia darai?
– Aš atėjau pamaitinti jų..
Už garažo durų išgirdau kniaukimą, pradėjau matyti, kaip išlenda daugybė kačių. Kai kurios jų dar buvo visai mažytės mažose kartoninėse dėžėse.
Paaiškėjo, jog tas vyras anksčiau buvo gyvūnų parduotuvės savininkas, tačiau, dėl koronaviruso, jo verslas žlugo. Kai kurias likusias prekes, jis laiko savo namuose ir išparduoda žmonėms.
Maiše žmona nešėsi ėdalą katėms. Ji norėjo pasirūpinti benamėmis katėmis, o dėl mano alergijos, negalėjo paimti kačių į namus, todėl nusprendė išsinuomoti garažą.
Viską supratęs, atsiprašiau žmonos, jog pradėjau galvoti blogiausius scenarijus. Mes supratome vienas kitą, pasakėme vienas kitam, jog mylime, apsikabinome ir grįžome namo.
