Tinklalapyje „Ar prisimeni“, kuris apibūdinamas kaip „didžiausia 40-ųjų, 50-60-ųjų nostalgikų ir įsimylėjėlių bendruomenė“, pasirodė istorija apie 1954 metais gimusią merginą, kuri pametė piniginę.
Griaunant Džefersonvilio vidurinę mokyklą Indianoje kažkas rado už senos spintelės pamestą piniginę. Jei ne rankinėje rasti daiktai, būtų buvę sunku įvertinti, nuo kokio laikotarpio ir metų piniginė buvo pamesta, atsižvelgiant į vis grįžtančią madą.
Tačiau piniginėje rasti daiktai, įskaitant asmens tapatybės kortelę, įrodo, kad ją 1954 metais pametė mergina, vardu Morta.
Dabar moteris yra 80-ies ir ji tikriausiai jau seniai pamiršo apie pamestą piniginę. Istorija apie po 65 metų rastą piniginę ir jos turinį nudžiugino ne vieną nostalgiją ir yra savotiška laiko kapsulė bei apčiuopiamas kito laiko įrodymas.
Tais metais Martha mokėsi paskutinėje Džefersonvilio vidurinės mokyklos klasėje. Ir tada tai buvo svarbūs metai gimnazistams, metai, kai viskas sukasi apie išleistuves. Ir jei ką nors žinome iš amerikietiškų filmų, tai koks didelis ir svarbus yra išleistuvių vakarėlis.
O praeito amžiaus 50-ųjų gimnazistės istoriją pasakoja neseniai rasta piniginė. Be Martos asmens tapatybės kortelės ir socialinio draudimo pažymėjimo, buvo iškarpų iš laikraščių, 1953–1954 m. Džefersono vidurinės mokyklos krepšinio tvarkaraštis, koraliniai lūpų dažai, smeigtukai, „Juicy Fruit“ kramtomosios gumos įvyniokliai, autobusų tvarkaraštis ir kelios žinutės, parašytos ant popieriaus lapų.
Daugumą šių daiktų galima rasti šių dienų rankinėse, tačiau laikraščių iškarpos, popieriniai autobusų tvarkaraščiai ir krepšinio treniruotės yra savotiškas praeities artefaktas. Laikai, kuriuos prisimename, ir mes, gimę devintajame dešimtmetyje, kurie mokykloje rašėme šalabahterius ant popieriaus lapų ir klasėje keitėmės popierinėmis žinutėmis su draugais ir bendraminčiais. Būtent tai ir slėpė Mortos piniginė, kurioje buvo dvi žinutės. Vienas buvo iš kažkieno su parašu „Torchy“, kuris pakvietė Mortą į išleistuvių vakarą. Antrasis buvo ilgesnis laiškas nuo berniuko, vardu Carteris. Abiejuose užrašuose minimas ir kitas berniukas, vardu Paulius. Atrodo, kad Morta lengvai galėjo būti išleistuvių karaliene!
Žinutės turinys atskleidžia, kaip abu mūsų senelius kankino paauglystės meilės reikalai ir dramos. Carteris savo pranešimą pradeda žodžiais „Brangioji Morta“ ir tęsia pasiteisinimu: „Mes su Bobija nebesame kartu, bet aš ir toliau lydėjau ją į pamokas, nes ji manęs prašė. Ir aš tiesiog noriu su visais draugauti… pradedant nuo merginų, kurioms buvau blogas. Ar tai taip neteisinga? – stebisi Carteris, kuris šeštajame dešimtmetyje Džefersonvilio mokykloje buvo akivaizdžiai tikras širdžių ėdikas.
Tačiau panašu, kad su mūsų Morta jam nelabai sekėsi, nes žinutėje jis užsiminė ir apie berniuką, vardu Paulius, kuriam, regis, patiko Morta. „Manau, kad Paulius yra puikus vaikinas, bet tu jo niekada nepagausi – bėk per greitai, cha, cha!“ – rašo mūsų suvedžiotojas, baigdamas žinutę žodžiais „Su meile, Carteris“.
Šiek tiek paanalizuokime šią žinią ir pažiūrėkime, ką ji mums sako apie piršlybas šeštajame dešimtmetyje? Pirma, mums aišku, kodėl vyresnės kartos sako, kad romantika mirė, o ponai – praeitis. Nors Carteris yra akivaizdus serijinis viliotojas, jis vis tiek turi manierų – valandą seka savo buvusią merginą, kad ši nevaikščiotų koridoriumi viena. Žinučių pradžia „Brangioji“ ir pabaiga „Su meile“ byloja apie laikotarpį, kai bet kokia bendravimo forma buvo daug oficialesnė ir turėjo tam tikras taisykles, kurios šiandien labiausiai primena bendravimą el. paštu.
Bet kokiu atveju buvo įdomu tiesiogiai pažvelgti į 17-mečio gyvenimą prieš 6-7 dešimtmečius… Rankinę radęs asmuo ją paskelbė feisbuko grupėje, o šiuolaikinių technologijų dėka rankinei pavyko rasti jos savininką, kuris dabar gyvena Floridoje. Aš tik bandau įsivaizduoti, kaip jai buvo keista skaityti šias žinutes… Ar prisimeni Carterį? O gal Paulių? Man jau aišku, šią dieną praleisiu kapstydama senus leksikonus ir popierius… Ar jūs irgi juos kur nors laikote?