– Atsiprašau, ar galiu pasidaryti su tavimi asmenukę? – tarė Mantas priėjęs prie Linos, kuri sėdėjo ant suoliuko parke.
– Ką? Kodėl būtent aš? – nepažįstamo vaikino klausė mergina.
Mantas skubiai pradėjo aiškinti situaciją.
– Matai, aš noriu nusiųsti nuotrauką su tavimi savo mamai. Ji troktšta, kad pagaliau susipažinčiau su gražia mergina. Kiekvieną dieną ji skambina ir klausia to paties. Aš studijuoju mediciną ir gyvenu netoliese esančiame bendrabutyje. Neturiu laiko susipažinti su gražiomis merginomis, nes nuolat reikia mokytis. Todėl sugalvojau pasidaryti nuotrauką su tavimi, kad nuraminti mamą. Ar pagelbėsi man?
– Ko dar užsimanysi? – Lina jautėsi pamaloninta, kad buvo pavadinta gražia, tačiau nesiruošė fotografuotis su nepažįstamu vaikinu. Negana to, ji laukė savo vaikino, kuris galėjo pasirodyti bet kurią minutę. – Prašau palik mane ramybėje.
– Aš tavęs maldauju…
– Aš sakau NE! Maža tau merginų universitete?
– Taip, jų ten daug… – susimąstė Mantas. – Bet mano mama turi rafinuotą skonį. Ji buvusi balerina ir jai netinka paprastos merginos. Ji nori matyti tokią tobulą merginą kaip tu.
– Ak šitaip? – Lina ir toliau sėdėjo nustebusi.
– Na, taip! Apėjau visą miestą ieškodamas tokio grožio kaip tu. Pagaliau radau!
– Visą miestą? – pakėlė antakius Lina.
– Taip… Tu esi vienintelė…
– Vienintelė?
– Tokia… didinga… dvasinga…
– Aha… – Lina pasijuto nejaukiai.
– Aš tikrai nemeluoju! Tik tu gali įtikti mano mamai. Na, nusifotografuokime. Tai užtruks tik sekundę.
Lina apsidairė, ar horizonte nesimato jos vaikino ir pagaliau sutiko.
– Na, pasidarom. Bet greitai.
– Gerai! – Mantas išsiėmė mobilųjų telefoną. – Ar galiu tave apkabinti, kad tikroviškiau atrodytų?
Po akimirkos Mantas jau atsisveikino su Lina.
– Ačiū labai… Tu mane išgelbėjai! Beje, mano vardas Mantas. Jeigu neskubėčiau į bendrabutį, pakviesčiau tave į teatrą ar muziejų… Arba filharmoniją. Aš tiesiog dievinu klasikinę muziką. Na, iki. Atmink, kad tu esi tobula…
Mantas išėjo, o po akimirkos pasirodė ir merginos vaikinas Rytis.
– Labas, – pasisveikino Rytis ir prisėdo šalia ant suoliuko. – Kodėl tu visa tokia švytinti?
– Ar tai blogai?
– Ne… – Rytis abejingai gūžtelėjo pečiais. – Viskas puiku. Na, kur einam? Į kiną?
– O gal į teatrą ar muziejų? – staiga pasiūlė Lina. – Arba filharmoniją. Norėčiau paklausyti klasikinės muzikos.
– Ką? – Rytis net išsižiojo. – Kokia dar klasikinė muzika?
– Mocarto ar Bethoveno, – Lina šypsojosi ir džiaugėsi, kad greitai prisiminė šių kompozitorių vardus. – Ar tu kada nors klausei Bethoveno?
– Neprisimenu, – atsakė Rytis. – Kam tu čia apskritai klausinėji?
– Man to šiandien kažkodėl reikia… – paslaptingai tarė Lina.
– Klausyk, šiandien tu kažkokia nesava, – Rytis pažiūrėjo į savo merginą. – Kažkas nutiko namuose, tiesa?
– Ne, namuose viskas gerai, – atsakė Lina. – Ar aš tau graži?
– Ką? – Rytis ir vėl nustebęs žiūrėjo į Liną.
– Ką ką… Tiesiog atsakyk, kokia aš mergina. Graži?
– Nu graži…
– Tiesiog “graži“ ir viskas?
– Klausyk, Lina, ko tu nori iš manęs? – Rytis ėmė pykti. – Uždavinėji čia kvailus klausimus. Tau kažkas nutiko?
– Ryti, aš tiesiog noriu žinoti, kaip tu mane vadini prie savo draugų.
– Na, aš jiems sakau, kad tu esi tiesiog šauni.
– Taip? – susiraukė Lina. – Ar tai viskas?
– Na, tu dar labai miela…
– O ar pastebėjai, kad esu dvasinga?
– Ką???
– Viskas aišku su tavimi, – lengvai atsiduso Lina. – Klausyk, man atsirado šiokių tokių darbinių reikalų, todėl turiu eiti.
– Ane? – galvą pakrapštė Rytis. – Gerai, tada aš einu pas draugus. Susiskambinsim.
– Eik, Ryti, eik…
Rytis pašoko nuo suoliuko ir pamojavęs išėjo pas draugus.
Lina pasiėmė savo mobilųjį telefoną ir į Google paiešką įvedė “artimiausias universiteto bendrabutis“.
Tada ji pakilo nuo suoliuko ir su dideliu entuziazmu išėjo ieškoti studento, vardu Mantas.