Mano vardas Viktoras, man 48 metai. Turiu gerą žmoną, su kuria mes jau ilgus metus susituokę, beveik 15 metus, o taip pat nuostabų sūnelį. Jis neseniai pradėjo lankyti mokyklą.
Ir vieną dieną mes su žmona rimtai susipykome. Niekada nebuvo tokio barnio, kaip tą dieną. Tada ji įpykusi ir suriko, kad mūsų bendras vaikas nėra bendras. Pasirodo, kad aš nesu tikrasis jo tėvas. Aš buvau kaip nesavas po jos žodžių. Net nespėjau nieko pasakyti, o ir žmona iškart suprato, kad išsidavė.
O akies krašteliu aš pamačiau, kad tarpduryje stovi mūsų sūnus. Jį paleido iš paskutinės pamokos ir jis įėjo į butą tada, kai mūsų konfliktas buvo pačiame įkarštyje.
Žinoma, jis išgirdo motinos žodžius ir buvo apstulbęs. Kurį laiką bute buvo tylu kaip kapinėse. Tačiau labiausiai mane nustebino mano sūnaus reakcija.
Jis pirmas nutraukė šią slegiančią tylą. Jis ramiai priėjo prie manęs, paėmė už rankos ir pasakė, kad aš esu jo tėvas net dabar, nepaisant to, kad aš jam nesu tikras. Ir kad kas bebūtų, mes visi būsime kartu.
Aš negalėjau ištarti nė žodžio. Tokie svarbūs žodžiai sukrėtė mane iki sielos gelmių. Ypač neįprasta tai buvo girdėti iš tokio mažo žmogučio. Ir čia mano akys sudrėko nuo ašarų. Aš, nieko nesakydamas, paėmiau ir stipriai apkabinau sūnų. Jis taip pat mane apkabino.
Su žmona mes susitaikėme ir aš priėmiau šią situaciją. Nepaisant to, kad sūnus nėra mano kraujo, aš vis tiek jį laikau tikru sūnumi.