Merilin Monro buvo geidžiamiausia XX-o amžiaus moteris. Vyrai ėjo iš proto dėl vieno jos žvilgsnio, o moterys pavydėjo jos patrauklumo ir grožio. Tačiau, kuo toliau, tuo publika darėsi vis reiklesnė. Jie norėjo matyti aktorę nepriekaištingą, tobulą, be jokių trūkumų.
Jie pamiršo, kad Merilin – žmogus, o ne vaškinis eksponatas. Žinoma, tai tapo daugelio jos kompleksų ir nepasitikėjimo savimi priežastimi. Mažoji mergaitė Norma Džin, buvusi giliai Merilin Monro viduje, tapo pažeidžiama, nerami ir neryžtinga.
Todėl, norėdama būti tobula, Merilin slėpė savo trūkumus. Niekas neturėjo apie juos nė įtarti. Ir tai ji darė taip išmaniai, kad net po dešimtmečių, ši moteris liko paslaptimi.
Vos pastebimas žvairumas. To negalima pavadinti trūkumu, greičiau – jos ypatumu. Dauguma net nepastebėdavo to. Bet nežiūrint į tai, Merilin išmoko makiažo pagalba maskuoti žvairumą.
Neišraiškingi veido ovalas ir smakras. Merilin svajojo apie ryškius veido bruožus ir griežtą smakrą. Jis jai atrodė per daug apvalus ir minkštas. Ko gero, smakras ir buvo pats didžiausias Merilin Monro kompleksas.
Todėl ji ryžosi plastinei operacijai. Tais laikais tai buvo rizikinga ir neapsiėjo be pasekmių. Vėliau ji ne kartą kreipėsi į medikus pagalbos.
Merilin mikčiojo. Mažai kas težinojo, kad Merilin turi problemų su kalba. Ji mikčiojo ir negalėjo aiškiai ištarti žodžio. Tada ji rado išeitį. Merilin nuleisdavo (pažemindavo) balsą, kalbėjo šiek tiek užkimusiu balsu ir tęsė žodžius, kalbėdama su šiek tiek dusulio.
Gerbėjams tai buvo jaudinantis ir patrauklus dalykas. Tiesa, kai ji jautė stiprų stresą ir nuovargį, imdavo mikčioti. Jos paskutinio filmavimo metu daugelis suprato, kad aktorė mikčioja.
