Kategorijos
naujienos

Oro uoste net 12 metų kareivius visada pasitikdavo ir išlydėdavo su apsikabinimu ta pati senutė. Kai vieną dieną vyrai pasigedo jos, buvo atskleista jos paslaptis

Gerumas turi tūkstančius įvairiausių formų ir veidų, tačiau kiekvienas galime visada atpažinti jį. Geros širdies žmogus visada pasielgs dėl kitų taip, kad kitam būtų geriau. Elizabeth Laird pati buvo karo veteranė. Moteris kadaise tarnavo oro pajėgose, todėl ji kuo puikiausiai žino, su kuo susiduria kariai, vykstantys į užsienio misijas.

Sulaukusi senatvės Elizabeth susikūrė savo unikalią misiją. Netoliese karinio oro uosto gyvenanti senutė nutarė skirti savo laiką tiems, kuriuos ji labai vertina ir myli – absoliučiai kiekvienam kareiviui, žengiančiam į ir iš lėktuvo. Moteris visada stovėdavo terminale pasiruošusi apsikabinti kiekvieną karį, išleidžiamą į misiją, arba grįžtantį iš jos.

Ji juto, kad tai yra idealiausia jos dėkingumo išraiška už jų tarnybą. Dalinti šiltus apsikabinimus Elizabeth pradėjo dar 2003-iaisias. Tuo metu prasidėjęs karas Irake pasiglemžė nemažai jaunų žmonių gyvybių, todėl moterį vedė ypatingai stiprus noras visada išlydėti karius su malda ir apkabinimu.

Su laiku Elizabeth buvo žinoma absoliučiai visų. Moteris net gavo pravardę “Apkabinimų senutė”, o kai kurie kariai net nekantravo ją pamatyti terminale su ištiestomis rankomis, plačia šypsena ir spinduliuojančia šiluma ir gerumu. Elizabeth iš tiesų tapo to oro uosto dalimi, simboliu, kuris parodo visiems kariams, kad jie tikrai rūpi kitiems.

Tačiau praėjus 12 metų nuo savo “tradicijos” pradžios, Elizabeth staiga dingo ir nepasirodė grįžtančių karių pasitikime. Jos nebuvimas terminale buvo iš karto pastebėtas karių, kurie nedelsiant bandė sužinoti, kas nutiko. Štai tada jiems paaiškėjo tai, apie ką jie net nenutuokė.

Dar 2005-aisiais Elizabeth buvo diagnozuotas krūties vėžys, kurį moteris atsisakė gydyti. Ji visą šį laiką niekam nepasakojo apie savo sveikatos problemas, tad šimtai karių buvo iš tiesų priblokšti dėl tokio skaudaus mylimos senolės likimo. Kareiviai nutarė, kad pats metas grąžinti skolą senolei, kuri tiek daug metų atidavė save jiems.

Ligoninėje, kurioje su pablogėjusia sveikata gulėjo Elizabeth, užplūdo dovanos, gėlės ir ilgiausia eilė lankytojų. Kiekvienas uniformuotas svečias norėjo ją apsikabinti ir parodyti savo dėkingumą už jos pasiaukojimą per šitiek metų. Elizabeth istorijai pasiekus didžiausių dienraščių antraštes, sveikinimą ir padėką jai už atsidavimą nusiuntė net šalies prezidentas.

Tačiau pati Elizabeth visada kartojo, kad tai daro ne dėl pripažinimo. Prie jos palatos rikiavosi ilgiausios eilės, o ligoninės darbuotojai kartais turėdavo net pasakyti norintiems ją aplankyti, kad tai neįmanoma tą dieną. Elizabeth įsitikino, kad jos gerumas grįžo bumerangu. Per vos keletą dienų be jos žinios jai buvo surinkta beveik 100 000 dolerių gydymui ir jos sveikatos priežiūrai.

Tačiau jai rūpėjo ne pinigai ir ne žurnalistų dėmesys. Ji džiaugiasi galėdama net ligoninės lovoje ir toliau dalinti apsikabinimus. Per visus tuos metus ji apkabino per 500 000 karių, kuriems jos dėmesys oro uoste įsiminė visam gyvenimui. Būdama 83-ejų Elizabeth pralaimėjo kovą su vėžiu ir mirė.

Jos atminimui pagerbti susibūrė net aukšto rango karininkai, kurie bendru nutarimu nusprendė jos vardu pavadinti vieną iš oro uosto salių, kurioje ji dalino apkabinimus. Buvo prisiminti jos paprasti žodžiai: “Jei aš galiu priversti ką nors nusišypsoti, reiškia kažką padariau gerai”.


Kokia nuostabi gero žmogaus istorija!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *