Kartą kunigas ir vienuolė išvyko į gretimą miestą, tačiau kelyje juos užklupo stipri pūga.
Oro sąlygos buvo labai prastos, todėl sušalę ir pervargę jie nejučia pasiklydo. Ieškodami pastogės jie privažiavo prie mažo apleisto namelio. Tai buvo labai mažas namas su vieninteliu kambariu, tačiau daugiau jiems nieko ir nereikėjo.
Vienintelis dalykas, apie kurį jie svajojo po sunkios kelionės, buvo miegas. Spintoje jie rado kelias antklodes ir miegmaišį. Bėda buvo tik tai, kad namelyje buvo vos viena lova.
Kunigas, kaip ir pridera tikram džentelmenui, vienuolei pasakė:
– Sese, jūs gulkitės į lovą, o aš įlįsiu į miegmaišį ir išmiegosiu ant grindų.
Vienuolė atsigulė į lovą ir po kelių minučių kreipėsi į kunigą:
– Tėve, žinokit aš baigiu sušalti…
Kunigas išlindo iš miegmaišio ir nuėjo paimti dar vienos antklodės. Užklojęs vienuolę jis įsiraitė atgal į miegmaišį ir saldžiai užmigo. Po kelių minučių ir vėl pasigirdo vienuolės balsas. Ji ir toliau šalo.
Kunigas pakilo, atnešė dar vieną antklodę ir rūpestingai užklojęs vienuolę grįžo į savo miegmaišį.
Po kurio laiko, kai kunigas užmigo ir jau sapnavo pirmą sapną, vienuolė paprašė dar vienos antklodės.
Kunigas pavargo nuo prašymų ir nusprendė nebesikelti. Vietoj to jis ištarė:
– Sese, turiu jums vieną pasiūlymą. Esame visiškai vieni apleistoje troboje miško vidury, kur niekas niekada nesužinos apie tai, kas įvyko. Galbūt apsimeskime, kad esame šeima.
Patenkinta vienuolė atsakė:
– Sutinku, tėve.
Atsakydamas į tai kunigas sušuko visu balsu:
– Tad būk gera, atsikelk iš lovos ir pati pasiimk tą prakeiktą antklodę!!!
