Sėdžiu sau ramiai ir žiūriu televizorių, kai suskamba telefonas. Žmona. Atsiliepiu, o ji sako:
– Labas, brangusis. Klausyk, gal galėtum nusileisti žemyn? Čia kieme vietos priparkuoti mašinai nelabai yra. Gal tu sugebėsi kur įkišti…
Prieinu prie virtuvės lango ir matau, kad visi kaimynai, kaip susitarę, savo mašinas pastatė bet kaip. Iš viršaus (III aukštas), įvertinęs žmonos Golfo dydį ir arčiausiai esantį tarpą tarp automobilių, nusprendžiau, kad šis kibiras turi tilpti. Liepiau nepadėti ragelio.
Mūsų pokalbis telefonu:
Aš: gerai, paduok šiek tiek į priekį ir dešiniau… gana…
Ji: palauk truputį, pritildysiu muziką…
Aš: dabar visą vairą susuk į dešinę ir atgal…
Ji: grįždama namo dar pas tėvus užsukau, tai ir užtrukau šiek tiek…
Aš: dešinė, toj pusėj, kur telefoną laikai…
Ji: ai, gerai jau, gerai.
Aš: gerai… dabar tiesink…
Ji: tėvai sakė, kad tavo pagalbos reikės…
Aš: gana… stumk atgal…
Ji: sakiau, kad užvažiuosi rytoj po darbo.
Aš: visą vairą į kairę… lėtai važiuok, važiuok, pasakysiu kada gana…
Ji: reikės tėtį nuvežti iki sodo.
Aš: stop… dabar visą vairą į dešinę… važiuok į priekį…
Ji: sakė daržovių dar mums kažkokių įdės.
Aš: gana… visą vairą į kairę ir atgal…
Ji: tada pakeliui dar jį užveši pas tetą, jis ten labai trumpam…
Aš: stop… ištiesink vairą ir vos vos į priekį…
Ji: ir dar mano mašiniukas jau labai purvinas. Reiks kad nuvažiuotum į plovyklą…
Aš: gerai, gali gesinti.
Žmona išlipo iš mašinos ir ramiai parėjo namo. Tuo tarpu aš stovėjau prie lango ir juokiausi vos ne iki ašarų. Keli kaimynai, praeiviai, žolės pjovėjas ir dar keli vaikinukai su dviračiais stovėjo akis išpūtę ir negalėjo patikėti tuo ką mato.
Po kurio laiko nusileidžiu žemyn, kaimynas priėjo ir sako:
– Nu, tavo žmona ir vairuoja… Ji visą laiką kalbėjo telefonu ir viena ranka vairavo… Net galvos nepasuko, o į veidrodėlį gal tik vieną kartą pažiūrėjo… Ir įsivaizduoji, neprisilietė nei prie vienos mašinos… Tu pažiūrėk į kokį tarpelį ji įmontavo savo mašiniuką!
Aš tik galva palinksėjau…
