Deja, gimdami mes neturime galimybės pasirinkti, kur ir kada norėtume gimti, kokių savybių, bei gebėjimų norime, taip pat negalime pasirinkti ir savo išvaizdos. Kita vertus, kiekvienas mūsų esame unikalus ir ypatingas.
Pasitaiko atvejų, kai sunkios, retos ligos išsivysto gimus ir kelia didžiulį pavojų vaiko gyvybei. Taip atsitiko ir šiam vaikui, kurio istorija neseniai nuskriejo per visą pasaulį.
Prieš 18 metų Kentukyje gimusiam Bradenui Westui pasireiškė reta liga – 2 tipo mononukleozė. Jai būdinga kaukolės ir veido deformacijos, kvėpavimo sutrikimai, priešlaikinė mirtis. Gydytojai teigė, kad berniukas neišgyvens nė metų.
Slaugytoja, padėjusi silpnam berniukui, meldėsi už jį, nes vaiko būklė buvo tokia bloga, jog nuolatos reikėjo jaudintis ar išgyvens dar vieną naktį. Į jos maldas buvo atsakyta, nes gydytojų nuostabai, Bradenas pasveiko.
Šiandien Bradenui jau 18 metų. Jis baigė studijas. Pilnametystės proga šeima paprašė slaugytojos Michellės, kad ši įsiamžintų su berniuku nuotraukoje taip, lyg šis būtų jos pačios sūnus ir taip prisimintų šį brangų etapą:
Gydytojų prognozės buvo labai liūdnos. Visų pirma, jie sakė, kad vaikas apskritai neišgyvens, o jeigu jam pavyks, tai mažų mažiausia bus neįgalus – kurčias ar aklas.
Tačiau, šiandien, sulaukęs 18, vaikinas turi šeimą, draugų, bei hobių – mėgsta žvejybą, vairuoti, lėktuvus, turi mėgstamą dainininką – visiškai įprastai, kaip ir kiti paaugliai. Tačiau, vienu dalyku jis gali išsiskirti nuo pastarųjų – Bradenas yra labai tikintis dėl to, kas jam atsitiko gyvenime.
Visai neseniai jis pradėjo naudoti ir „TikTok“ programėlę.
Video, esančiame žemiau, matyti vaikino polinkis į muziką:
Tai nutiko 1939 m., Pisco mieste, Peru. Į vietinę ligoninę atvyko šeima su dukra, kuriai smarkiai ištino pilvas. Iš pradžių, kas yra logiška, gydytojai manė, kad to priežastis – neregėto dydžio auglys. Bet, atlikus kruopščius tyrimus, paaiškėjo, kad tai nėra auglys – penkerių metų mergaitė buvo nėščia.
Jos vardas buvo Lina Medina. Išsamų mergaitės, kuriai buvo įtariamas pilvo patinimas, tyrimą atliko daktaras Gerardo Losada.
Rezultatai buvo stulbinantys: būdama penkerių metų mergina iš tiesų buvo nėščia ir 8 mėnesį nešėsi vaisių!
Kaip tai įmanoma, jei silpnosios lyties brendimas atsiranda sulaukus 11 metų, o mėnesinės prasideda tik sulaukus 8 metų?
Linos tėvai paaiškino, kad šiuo atžvilgiu jų dukra yra unikali, nes mėnesinės prasidėjo sulaukus 3 metų, o išsamesni tyrimai parodė, kad tai įvyko dar anksčiau – aštuntą gyvenimo mėnesį.
Anksčiau, tiksliau sakant, „priešlaikinis“ brendimas ir leido pastoti tokiame jauname amžiuje.
Praėjus kelioms savaitėms po pirmo apsilankymo pas gydytoją, Lina pagimdė. Gimdymas negalėjo vykti natūraliai, nes gimdymui per mažas dubuo, todėl jiems teko griebtis „cezario pjūvio“ operacijos.
Gimusio berniuko svoris buvo 2,72 kg. Jam buvo suteiktas Gerardo vardas – kūdikį pagimdžiusio gydytojo garbei. Motina ir sūnus gimdymo namuose praleido tik kelias dienas, o po to jie buvo išrašyti ir išvažiavo namo.
Medinų šeima nusprendė išlaikyti anūko gimimą paslaptyje, todėl visi kaimo gyventojai Liną ir jos sūnų laikė broliu ir seserimi. Net artimi giminaičiai tiesą sužinojo tik tada, kai Gerardo buvo 10 metų. Tikriausiai nuo pat pradžių jums kyla klausimas, kas yra vaiko tėvas?
Tai yra tamsioji šios istorijos pusė. Kai tik buvo nustatytas Linos nėštumas, jos tėvas buvo pirmas įtariamasis. Jis buvo areštuotas įtariant seksualinę prievartą ir smurtą prieš savo paties nepilnametę dukterį. Tačiau, dėl įrodymų trūkumo šeimos galva netrukus buvo paleistas.
Vieną iš galimų versijų žurnalistai pateikė laikraščio straipsnyje 1955 m. Joje sakoma, kad kai kuriuose Andų papėdės kaimuose buvo praktikuojamos grupinio sekso orgijos, todėl dažnai būdavo išprievartaujama, taip pat ir pedofilija. Galbūt viename iš šių „vakarėlių“ ir kentėjo Lina Medina.
Nuotraukoje Lina Medina ir jos suaugęs sūnus Gerrardo. Beje, jos sūnui buvo lemta gyventi tik 40 metų. Jis mirė nuo kaulų čiulpų ligos 1979 m. Tuo metu Lina užaugino dar vieną sūnų, kuris gimė 1970 m. Jam davė Raulio vardą.
Kartais kai kurių žmonių širdyse tiek meilės ir rūpesčio, kad mes pasiruošę jais dalintis su visais. Jie randa būtent tą, kuris labiausiai pažeidžiamas ir negauna įprastos motiniškos meilės ir švelnumo.
Tokie žmonės ilgai negalvoja, prieš įsivaikindami vaiką. Ši istorija nutiko vienai moteriai iš Amerikos, jos vardas Priscila Mors. Ji turi du vaikus, ,kurie jau gerokai ūgtelėję.
Tačiau paskui sutuoktiniai nusprendė įsivaikinti mergaitę iš prieglaudos. Bet pas vaiką buvo Dauno sindromas ir įgimta širdies yda. Tokią ją paėmė iš vaikų namų ir augina su didele meile.
Bet čia Mors gerumas nesibaigia. Kai kartą Priscila pamatė socialiniuose tinkluose smarkiai sulysusį berniuką, negalėjo sulaikyti ašarų. Pirmas jos noras buvo įsisūnyti berniuką. Ji pasidalijo idėja su vyru ir šis nusprendė palaikyti savo sutuoktinę.
Vienintelė problema kelyje į šį tikslą buvo kita šalis. Berniukas, vardu Rajanas, kuris turėjo visą puokštę ligų, gyveno Bulgarijoje. Morsai nuvažiavo ten ir susitiko su juo.
Jie negalėjo tuo patikėti! Berniukas realiame gyvenime buvo dar mažesnis, o jo liesumas buvo neįtikėtinas. Buvo toks jausmas, kad jis niekada nieko nevalgė. Kaip vėliau Morsas prisimena, jis sugebėjo nugalėti savo šoką tik po kelių vizitų pas vaiką.
Priscila buvo nusiteikusi ryžtingai. Greitai berniuką atvežė į Ameriką. Ligoninėje berniuką maitino per specialų vamzdelį. Per kelis mėnesius jis pasiekė normalų racioną ir ėmė maitintis pats. Vienintelio, ko jis dar negali daryti – tai vaikščioti.
Neseniai jis pradėjo kalbėti. Jam kol kas nelabai pavyksta, bet jis labai užsispyręs berniukas. Labai greitai jis eis į mokyklą. Berniuko tėvai prisimena pirmą susitikimą su juo ir baisisi, kokios būklės jį tada rado.
Bet praėjo šiek tiek laiko ir berniukas spindi šypsena ir laime. Tėvo žodžiais, jis pats laimingiausias vaikas: visada šypsosi ir linksmina tėvus. Jį dievina visi aplink.
Susipažinkite – tai Eimė. Žavinga, besišypsanti ir pilna gyvenimo džiaugsmo mergytė. Tokia pat, kaip ir jos bendraamžiai. Tokia pat, išskyrus vieną dalyką. Eimė atėjo į šį pasaulį be abiejų rankų.
Vos pamačiusi mergytę, biologinė mama kuo greičiau jos atsisakė. Mergytė nukeliavo į vaikų globos namus. Tokius vaikus, kaip Eimė retai įsivaikina. Visgi vaikas ypatingas – didelė atsakomybė visam gyvenimui.
Tačiau Eimei labai pasisekė. Ją įsivaikino šeima iš didmiesčio. Šiandien Eimė moka kuo puikiausiai apsieiti be rankų. Mergytė savarankiškai valgo ir net padeda mamai tvarkytis namuose.
Beje, Elmyrai ir Krisui tai ne pirmas vaikas iš vaikų prieglaudos. Jie turi savo sūnų ir dar vieną berniuką iš vaikų namų – Deivį. Deivis kaip niekas kitas supranta mažąją sesutę, juk jis pats neturi kojų ir rankų riešų. Tačiau dabar berniukas turi protezus ir netgi mokykloje su jais dalyvauja fizinio lavinimo pamokose.
Elmyra labia didžiuojasi savo vaikais ir dalinasi jų pasiekimais socialiniuose tinkluose. Nesunku pastebėti, kad visose fotografijose vaikų veiduose spindi šypsenos. Tai pasako daugiau už bet kokius žodžius.
Jis užaugino ją tarsi savo dukrą ir finansavo jos vestuves. Bet tada įvyko kai kas, kas privertė jį visus pinigus atsiimti. Priežastis – įskaudinta jo širdis.
„Mano podukra tuoksis netrukus. Vestuvių planavimas užėmė didelę dalį jos ir jos motinos laiko per pastarąjį pusmetį (sakau, kad jos motina, nes nesame susituokę, nors kartu gyvename jau 10 metų)
Mano podukra gruodį baigė universitetą. Aš mokėjau už tai, kad ji galėtų studijuoti universitete, nepaisant to, kad tai buvo valstybinė mokykla, ir tai kainavo apie 35000 eurų. Ji neturėjo darbo ir gyveno pas mus per tą laikotarpį, kada ji studijavo ir net pabaigus studijas. Aš taip pat nupirkau jai automobilį, kad ji galėtų keliauti į mokyklą ir saugiai grįžti namo.
Retkarčiais pasirodydavo ir jos neišlaikantis tėtis, kad pabūtų su ja, ir jis ėmė ją tiesiogiai išnaudoti. Neskaitant to, kad jis nemokėjo nė cento už jos mokymą ar išlaikymą (tiesa, tai buvo motinos kaltė, nes tai nebuvo įtraukta į skyrybų susitarimą), ji myli savo tėtį ir nori jį matyti savo gyvenime. Jis visada sugeba būti pakankamai arti, kad įskaudintų jos širdį ir neišpildytų jai duotų pažadų.
Vietoje, kur turėjo būti vestuvės, buvo užsakytos 250 žmonių vietos. Surašiau 20 žmonių sąrašą, kuriais pasitikiu ir kuriuos norėčiau pakviesti į jų vestuves. Mano sugyventinė ir podukra sakė, kad nėra problemų ir jos būtinai juos įtrauks į sąrašą. Taigi, pasakiau savo draugams, kad jie buvo pakviesti ir kad jie tą dieną neturėtų nieko daugiau planuoti.
Kitą šeštadienį sutikau vieną iš draugų, kuriuos buvau pakvietęs į vakarėlį golfo aikštyne ir paklausiau, ar jis ateis. Jis atsakė, kad nebuvo pakviestas. Jis teigė, kad apie vestuves matė skelbimą tik vietiniame laikraštyje, tačiau niekada negavo kvietimo. Tai išgirdęs iškart patikrinau laikraštį. Taip, buvo skelbimas su motinos ir jos buvusio vyro draugų pavardėmis. Mano draugų vardai nebuvo įtraukti.
Dėl to kilo ginčas tarp manęs ir sugyventinės, nes man buvo pasakyta, kad mano draugai nebuvo pakviesti į vestuves. Kokia to priežastis? Nė vienas iš jų nebuvo laikomas pakankamai svarbiu, kad galėtų patekti tarp 250 kviestinių svečių! Buvau labai nusiminęs, bet nelabai ką galėjau padaryti – draugai jau buvo nusivylę.
Sugyventinė man pasakė, kad ji galėtų pabandyti pakviesti keletą mano draugų, jei kas nors tiesiog atsisakys. Bet tai buvo lašas, dėl kurio taurė buvo perpildyta. Viriau viduje!
Vakar bent jau buvo didelė sekmadienio vakarienė su mano podukros seneliais ir staigmena svečiams – tikruoju podukros tėčiu. Vakarienės metu mano dukra galėjo pasidalinti džiugiomis žiniomis, kad į vestuves ateis tikrasis jos tėvas ir kad jis yra tas, kuris eis kartu su ja prie altoriaus ir ją atiduos sutuoktiniui. Šią naujieną pasitiko teigiami komentarai prie stalo tokie kaip – „tai taip jautru“ ir „labai nuostabu“, nepaisant to, kad aš jos gyvenime buvau didžiąją jos trumpojo gyvenimo dalį. Galų gale, tai yra jos sprendimas, bet dabar atėjo laikas priimti sprendimą man.
Niekada nemaniau, kad tuo pačiu metu jausiuosi toks piktas ir nusivylęs. Aš tiesiog nusiminiau ir man prireikė kelių sekundžių, kol susidėliojau visas savo mintis. Kai pagaliau tinkamai susikaupiau, kad galėčiau kalbėti, pakilau nuo kėdės, kad galėčiau pasakyti tostą. Nelabai atsimenu, kaip aš tai suformulavau, bet buvo kažkas tokio:
„Norėčiau išgerti už jus šią taurę. Man buvo didžiulė garbė būti šios šeimos dalimi pastaruosius 10 metų. Šiuo gyvenimo momentu, jaučiu didelį dėkingumą nuotakai ir jaunikiui už tai, kad supratau kai ką labai svarbaus. Jie man parodė, kad mano vaidmuo šioje šeimoje nėra toks, kokį maniau esant iš tikrųjų.“
Tuo metu pastebėjau, kad svečiai sumišo ir pažvelgė į mane nustebusiomis akimis. O aš tęsiau:
„Kai maniau, kad esu gerbiamas, mėgstamas ir mylimas patėvis, kuris kovojo už šeimą, dabar paaiškėjo, kad buvau kaip bankomatas – puikiai tinkamas pinigams išsigryninti, bet daugiau niekuo naudingas. Kadangi buvau akivaizdžiai pakeistas biologinio tėvo tiek kvietimo kortelėje, tiek bažnyčioje, dabar nusprendžiu padėkoti jums ir perduoti finansininko vaidmenį tikram podukros tėvui. Taigi, sveikinu laimingą porą ir jų pasirinktą gyvenimo kelią. Dabar kiekvienas pats susiras sau išeitį“.
Negaliu nesusimąstyti, ar tai buvo mano savanaudiškumas? Planavau už vestuves, į kurias negalėjau pakviesti nė vieno savo draugo, sumokėti apie 40000 eurų. Į vestuves, kuriose praktiškai nesu net jų dalis. Man paprasčiausiai visko užteko. Man jau užteko podukros ir jos motinos – mano sugyventinės. Tą vakarą uždariau mūsų bendrą sąskaitą ir pervedžiau savo pinigus į savo sąskaitą.
To turėjo pakakti“.
Pasidalinkite šia istorija su draugais ir padiskutuokite, ar patėvis sureagavo teisingai! Kaip jūs manote?
Maždaug prieš 20 metų Elsie Euler nusprendė niekada nepalikti mažyčio Monovie miestelio, esančio atokiuose ir apleistuose Nebraskos regionuose. Moteris čia gyvena visiškai vieniša, atliekanti mero, restorano valdytojos ir bibliotekininkės vaidmenį.
Geriausiais laikais, o tai buvo dar praėjusio amžiaus 30-aisiais, Monovi sudarė 150 gyventojų. Tačiau miestas buvo per toli nuo prekybos kelių. Suprasdami plėtros beprasmiškumą, žmonės pradėjo palaipsniui iš čia išvykti į labiau išsivysčiusias vietas.
2000 m. Elsie jau buvo viena mieste. Ji galėjo bet kada iš čia išvykti, tiesiog nenorėjo to daryti. Moteris prisipažįsta, kad jai patinka valdyti visą miestą, nors ir visiškai tuščią.
Elsie miesto centre įkūrė biblioteką, be to, gana įspūdingą, su 5000 knygų. Ji palaiko oficialų „Monovi“ egzistavimą, pateikia dokumentus, moka visus mokesčius ir netgi atnaujina licenzijas tabakui ir alkoholiui – miestas turi savo barą, kuriame, žinoma, dirba pati Elsie.
Savo ruožtu valstybė taip pat remia „Monovi“ subsidijomis šviesai ir kitoms komunikacijoms. Prieš kelerius metus moteriai pavyko net neblogai užsidirbti: viena iš didelių greito maisto tinklų dėl reklamos mieste įdėjo milžinišką plakatą.
„Kiekvieną vakarą atidarau barą. Kartais turistai ateina pas mane, kartais ne”, – žurnalistams sako Elsie.
Moteris nieko daugiau ir neplanuoja. Elsie mėgsta gyventi viena ir valdyti visą miestą.
Rubia Daniels internete pamatė skelbimą apie namo pardavimą Italijoje tik už 1 eurą. Moteris patikėjo pasiūlymu, sumokėjo reikiamą sumą ir faktiškai gavo namo dokumentus. Tačiau, tik po dvejų metų jai pavyko apskaičiuoti tikrąsias namo sutvarkymo išlaidas. Rubia nusprendė pasidalinti savo išvadomis, kad žmonės suprastų, kiek nupirktas garsusis namas iš tikrųjų kainuos, net jei ir nusipirkote jį tik už 1 eurą.
Turtas buvo parduotas nedideliame Musiceli mieste Sicilijoje. Italijos valdžia nuo 2018 m. griebėsi namų pardavimo taktikos – už 1 eurą pirkėjas yra įpareigotas sutvarkyti namą, iki to momento draudžiama gyventi jame.
Rubia žinojo visus šiuos niuansus ir suprato, kad remontas pareikalaus pastangų ir pinigų. Ji gavo gana sunykusį namą, tačiau pats miestas, kuriame gyvena 10 tūkstančių žmonių, atrodė žavus.
„Reikėjo atlikti daug darbų. Italija tokiu būdu atgaivina savo mažus miestus ir aš buvau tam pasirengusi” – žurnalistams sakė Rubia.
Remontas moteriai užtruko dvejus metus ir tik pabaigoje ji suprato, kiek turės iš viso išleisti. 5 tūkstančiai eurų (450 tūkst. Rublių) buvo užstatas, kuris tiesiog „sudega” po trejų metų, jei savininkas nepradeda remonto. Dar 12 tūkstančių eurų (1,1 mln. Rublių) kainavo medžiagos ir vidaus apdaila. Daugiausia Rubia (20 tūkst. Eurų arba 1,8 mln. Rublių) išleido darbininkams už darbus sumokėti.
Taigi, namo kaina už 1 eurą iš tiesų pasirodė apie 60 tūkstančių eurų, tai yra 5,5 milijono rublių ekvivalentas. Apskritai, gana pagrįsta suma už didelį namą Sicilijoje.
Rubia tikisi, kad jos sąmata padės suplanuoti išlaidas kitiems žmonėms, nusprendusiems dėl panašaus pirkinio ir nuotykio.
Meilei amžius nesvarbus. Tačiau, ne visi yra linkę sutikti su šia nuomone. Dažnai galima rasti pavyzdžių apie visuomenės pasmerkimą poroms su dideliu amžiaus skirtumu. O ir pati Viktorija anksčiau net negalėjo pagalvoti, kad kada nors ras laimę su vyru, kuris bus net 39 metais už ją vyresnis!
Gimtoji Čeliabinsko gyventoja su būsimu mylimuoju susipažino būdama 22 metų. Ji dirbo žurnaliste vietinėje žiniasklaidoje. Vika nuėjo apklausti pensininko aktyvisto ir judėjimo „Už Uralo atgimimą“ organizatoriaus. Jo vardas Borisas Jakovlevičius. Ir tai buvo jos būsimas vyras.
Prieš išeidamas į pensiją Borisas Jakovlevichas buvo kariškis. 30 metų jis gyveno santuokoje su savo brangia žmona, tačiau ji mirė. Jis apraudojo netektį. O Viktorija šiuo laikotarpiu buvo ištekėjusi, tačiau jos santuoka nebuvo laiminga.
Po pirmojo susitikimo Borisas ir Viktorija vienas kitam nieko nejautė. Tačiau, likimas ne kartą dar juos suvedė. Jie dažnai lankėsi tuose pačiuose renginiuose, dėl kurių pradėjo vis labiau bendrauti ir artėti.
Susitikimai tapo vis dažnesni, o Viktorija pagavo save galvodama, kad Borisui Jakovlevichui ji turi kažką daugiau, nei tik draugiškus jausmus. Pagyvenusį vyrą taip pat tuo metu pradėjo persmelkti simpatija jaunai merginai, tačiau stengėsi to neparodyti – amžiaus skirtumas buvo per didelis.
Buvęs kariškis susigėdo, kad Viktorija buvo tokio pat amžiaus kaip jo anūkė. Susitikdamas su jos tėvais, jis bandė su jais kalbėtis šia tema, paprašė įtikinti dukrą, kad visa padėtis neteisinga. Tačiau, tėvai neprieštaravo, jie tik norėjo, kad Vika būtų laiminga.
Taigi jauna žurnalistė ir pensininkas kariškis užmezgė romaną. Mergina padavė skyrybas su nemylimu sutuoktiniu ir pasinėrė į naujus laimingus santykius. Nepaisant visų smerktinų pažiūrų ir apkalbų, ši pora jau 7 metus gyvena įsimylėję vienas kitą.
Borisui Jakovlevichui dabar 68 metai, tačiau tai netrukdo auginti dukterį. Mergaitę pora pavadino Ieva.
Sutuoktinis teikia materialinę gerovę, o mergina studijuoja psichologiją ir visais įmanomais būdais stengiasi prisidėti prie šeimos klestėjimo. Be to, ji svajoja padėti panašioje situacijoje esančioms poroms, kurios patiria socialinį spaudimą dėl amžiaus skirtumo.
Jei Viktorijos tėvai nuo pat pradžių nebuvo prieš tokią sąjungą, tai jos išrinktosios artimieji į jų santykius reagavo visiškai kitaip. Vaikai ir anūkai nutraukė bendravimą su Borisu Jakovlevičiumi, kurį laiką net su juo nesikalbėjo, dabar bendravimas apsiriboja sveikinimais švenčių metu.
Daugelis tinklaraštininkų, aprašantys, kaip šaunu ir nuostabu keliauti po pasaulį, beveik niekada nepasako visos tiesos. Su šia nemalonia realybe susidūrė Lee Hodgesas ir Willowas Rolfas, kai jie leidosi į didelę furgono kelionę po Šiaurės Ameriką. Tam tikru metu jie turėjo pasirinkti: jie ar katė, kurią išgelbėjo.
Nedaugelis žmonių žino, kas slypi už šio idiliško kadro.
Katės vardas Aimee, ji buvo benamė
2019 m. Rugpjūčio mėn. pora pradėjo kelionę po Jungtines Valstijas pakeistu kelioniniu furgonu, o žiemą jie patraukė į pietus į šiltus Meksikos kraštus. Kelyje sentimentalūs žmonės pasiėmė kačiuką, benamį ir be galo liūdną. Anksčiau pora taip pat turėjo kačių, todėl nusprendė ją pasiimti su savimi. Jie atsidūrė Meksikoje 2020 m., o tada įvyko nelaimė – dėl šunų išpuolio Aimee katei buvo sulaužyta koja.
Iš pirmo žvilgsnio problema yra įprasta, jei ne po to sekęs COVID-19. Sienos užsimerkdavo prieš mūsų akis, tikimybė grįžti namo buvo vis mažesnė, reikėjo mesti katę ir riedėti beveik tiesiogine to žodžio prasme. Buvo nerealu tinkamai prižiūrėti Amy leteną ankštame furgone ir skubant, be to, kilo problemų su dokumentais. Ir tada jie nusprendė – pasiliksime ir pagydysime katę! Taip prasidėjo metus trunkantis nuotykis.
Kaip užsieniečiai, pandemijos metu išsigandę meksikiečiai tiesiogine to žodžio prasme varė porą iš visur. Vos spėję papildyti atsargas, didžiąją laiko dalį teko praleisti laukinėje gamtoje, toli nuo civilizacijos. Bet Amy letena visiškai atsigavo, o pati katė tapo aistringa keliautoja ir su savininkais lankėsi skirtingose Meksikos vietose. Jie važinėjo beveik metus, tikėdamiesi, kad epidemija nurims, kol galiausiai galėjo grįžti namo.
Įvaikinimas vaikystėje gali palikti gilius randus. Kad ir kokia būtų to priežastis, jausmas, kad tėvai tavęs nenorėjo, gali būti su žmogumi visą likusį gyvenimą. Jums gali būti įdomu, iš kur esate iš tikrųjų ir kas nutiko jūsų tėvams, kurie atsisakė jūsų. Kiekvienas vaikas nusipelno sužinoti tiesą.
Saroo yra įvaikintas. Jis gyvena Australijoje su savo nauja šeima, tačiau jo istorija išsiskiria iš daugelio kitų.
Saroo turėjo brolį Guddu, kuris buvo keleriais metais už jį vyresnis. Guddu dirbo prie traukinių, kad padėtų tėvams išlaikyti mažuosius brolius ir seseris. Vieną dieną Guddu pasiėmė Saroo į darbą.
Stotyje Guddu ketino kažką taisyti, todėl paprašė Saroo palaukti traukinyje. Saroo buvo pavargęs, akimirkai užsimerkė. Kai pabudo, traukinys buvo tuščias ir jis nežinojo, kur yra. Didžiojo brolio šalia nebuvo.
Jis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, nežinojo savo pavardės ir miesto, iš kurio yra kilęs, pavadinimo. Jis buvo vienas Kalkutos gatvėse. Vienas paauglys pastebėjo jį ir iškart suprato, kad vaikas pasiklydo. Jis padėjo berniukui rasti vaikų namus. Kadangi Saroo nežinojo, iš kur jis atvyko, ir nė vienas šeimos narys neatvyko jo pasiimti, jis buvo įtrauktas į įvaikinimo sąrašą.
Netrukus jis buvo įvaikintas ir atsidūrė Australijoje. Jis gavo naują gyvenimą, toli nuo skurdo ir pavojų. Bet jis ilgėjosi savo šeimos.
Naujoji Saroo mama jo kambaryje padėjo Indijos žemėlapį, kad jis niekada nepamirštų, iš kur yra kilęs. Vaikas dažnai sapnuodavo prisiminimus apie savo gimtąjį miestą ir šeimą, tačiau niekada nerado nė vieno žmogaus, kuris galėtų padėti jų ieškoti.
Tuo pat metu biologinė Saroo mama jo ieškojo visoje Indijoje, nežinodama, kad jos vaiko net nėra šalyje.
Paaugęs Saroo rado „Google Earth“ įrankį, kuriuo naudojantis galėjo priartinti ir tyrinėti vietas bet kurioje pasaulio vietoje. Tada jis pradėjo ieškoti savo gimtojo miesto. Jis žinojo, kad miestelis netoli Kalkutos, ir pradėjo artinti netoliese esančias vietoves. Kelias dienas jis sėdėjo prie kompiuterio ir ieškojo, tuo tarpu daugelis manė, kad jis yra naivus ir niekada neras savo namų. Juk praėjo 25 metai, kai jis paskutinį kartą matė savo šeimą.
Bet jis nepasidavė. Diena iš dienos jis sėdėjo priešais kompiuterio ekraną ir tyrinėjo žemėlapį. Kol pagaliau pamatė kažką pažįstamo. Vienas tiltas atrodė lygiai taip pat, kaip tiltas traukinių stotyje, kur jis buvo prieš 25 metus.
Lėtai, bet užtikrintai jis rado keletą įkalčių, kurie galų gale nuvedė jį į Ganesh Talai miestą. Galiausiai jis nusprendė skristi į Indiją, vaikinas buvo pasiryžęs rasti savo biologinę šeimą. Tai buvo tarsi kelionė laiku atgal, o jam į galvą grįžo vis daugiau prisiminimų.
Galų gale jis rado namą, kuriame gyveno. Pulsas padidėjo, jis labai pergyveno ir nervinosi. Ar jo šeimą vis dar ten gyveno? Ar atpažins jį?
Už kelių metrų stovėjo trys moterys. Viena iš jų iškart priėjo prie jo ir paėmė už rankų. Tai buvo jo mama! Ji iškart jį atpažino. Ji paskambino Saroo broliams ir seserims ir pasakė, kad jų brolis atsirado. Tačiau Saroo sulaukė ir liūdnos žinios: praėjus mėnesiui po jo dingimo, vaikino brolis Guddu nukentėjo nuo traukinio ir žuvo.
Tai buvo tarsi adatos ieškojimas šieno kupetoje, tačiau Saroo niekada nepasidavė ir galiausiai rado savo šeimą.
Po susitikimo jis pradėjo siųsti pinigus savo biologinei mamai, kad jai nereikėtų taip sunkiai dirbti. Saroo istorija baigėsi laimingai, tačiau ne visiems vaikams taip pasiseka. 2015 metais Saroo parašė knygą apie savo vaikystę „Ilgas kelias namo“. Pagal knygą pastatytas ir filmas.
