Kai Jono Lancaster buvo vos 36 valandos, tėvai jo atsisakė ir atidavė į globos namus.
Vaikas gimė su genetine liga, itin retu Tričerio Kolinso sindromu. Biologinė mama pasibaisėjo pamačiusi sūnų ir iš karto pareiškė, kad negalės auginti tokio vaiko.
Ši reta liga trikdo veido kaulų formavimąsi dar kūdikiui būnant gimdoje. Tai labai paveikia visą išvaizdą.
Dėl to, kad nėra skruostikaulių, akys nukrenta žemyn, taip pat kyla klausos ir valgymo problemų. Tačiau, ši liga neturi įtakos žmogaus intelektualiniam vystymuisi.
Pradžioje berniukui buvo diagnozuotos ir klausos problemos, o pagal gydytojų teiginius, jis apskritai neturėjo vaikščioti ir kalbėti.
Vaiko ateičiai kilo didžiulė grėsmė, tačiau, laimei, likimas nusišypsojo berniukui ir jį įsivaikino gera moteris Džen Lankaster. Ji Joną prižiūrėjo nuo pat gimimo, o įsivaikino, kai berniukui buvo penkeri.
Naujoji mama apdovanojo sūnų meile ir rūpesčiu, iki mokyklinio amžiaus berniukas visiškai nesijautė „kitoks“.
Šis supratimas įvyko tik vėliau, kai klasės draugai nenorėjo su juo bendrauti ir netgi pabėgo, kad nebūtų „užkrėsti“ jo liga.
Jonas viską slėpė nuo mamos, jis nenorėjo jos nuliūdinti, nes ji dėl berniuko labai daug padarė.
“Aš visą gyvenimą turėjau tikėti savimi, nes kiti žiūrėjo į mane ir nevertino. Turėjau jiems įrodyti, kad jie klysta“ – pasakoja vaikinas.
Lūžis prasidėjo, kai Jono suėjo 19 metų. Jam buvo pasiūlytas darbas bare, kuriame vaikinas kartais lankydavosi.
Jonas prisimena, kad labai jaudinosi dėl pirmųjų pamainų darbe, nes niekada nežinojo, ko tikėtis iš girtų žmonių, tačiau jis sutiko labai malonių ir atsakingų lankytojų.
Viena Jono mėgstamiausių vietų yra sporto salė. Joną motyvavo sportas, ir jis norėjo tapti fitneso treneriu.
Taip jis pradėjo dirbti sporto klube. Iš pradžių jam buvo nelabai jauku tarp daugybės tų veidrodžių, išdėstytų sporto salėje, tačiau žmonės jį pamilo labai greitai.
Tai vieta, kuri jam padeda išlaisvinti energiją ir judėti tolyn. O kai Jono kažkas paklausia, ar norėtų plastinės operacijos, jis atsako: “Dievas tokį mane sukūrė, tokiu ir liksiu“.
Dirbdamas sporto klube, vaikinas sutiko savo gyvenimo meilę Laurą. Laikui bėgant pora nusipirko namą Normantone, Vakarų Jorkšyre.
Dabar vyras dirba su žmonėmis, kenčiančiais nuo autizmo, taip pat tiria Trečerio Colinso sindromą ir apie tai informuoja žmones.
Kai vyrui buvo 25-eri, jis pabandė susisiekti su biologiniais tėvais. Deja, šie paprašė daugiau niekada į juos nesikreipti.
“Niekas nežino, ką jie išgyveno, kai aš gimiau. Jie padarė tai, kas jų manymu buvo geriausia. Būtent šis sprendimas pavertė mane tokiu, koks dabar esu. Mane supa daugybė nuostabių žmonių“ – teigė Jono.
