Kartais moksleiviams tenka prisiimti savo neįgalių tėvų priežiūros pareigas.
11 metų Igoris Trubnikovas atsidūrė sudėtingoje gyvenimiškoje situacijoje. Jo mama tapo neįgali irgalutinai neteko regėjimo. Tačiau berniukas nepasidavė ir bandė jai padėti visame kame.
2011 metų kovo pradžioje Igoriui Trubnikovui paskambino iš ligoninės ir pranešė apie sunkią jo motinos būklę. Jai nustatė baisią diagnozę – gangrena. O praėjus nedaug laiko ji neteko regėjimo.
Nuo 3 metų berniukas yra globojamas tik savo motinos. Vyresnioji Trubnikovos sesuo nusprendė padėti šeimai.
Todėl po išrašymo Igoris ir jo mama ryžosi persikraustyti. Kartu jie pragyveno 6 mėnesius ir nusprendė išsikelti. Priežastis buvo kvadratiniai metrai, kadangi vietos vos užteko seseriai, jos vyrui ir vaikui.
Motina su sūnumi nusprendė grįžti į bendrabutį, kuriame jie gyveno daug metų. Vienaaukštis statinys buvo skirtas 4 šeimoms.
Trubnikovų nuosavybė buvo kambarys ir virtuvė. Name nebuvo dujų ir vandentiekio. Net žiemos metu reikėdavo naudotis lauko tualetu.
Igoriui, nepaisant jo amžiaus, teko prisiimti visą motinos ir namų priežiūrą. Nuo 6 ryto jis jau būdavo ant kojų, kapojo malkas, kūreno krosnį, nešė iš šulinio vandenį.
Po to sutvarkydavo mamos basoną ir bėgdavo į mokyklą. Po pamokų reikėdavo paruošti pietus ir vėl imtis darbų. Taksistai, o taip pat greitosios pagalbos darbuotojai atsisakydavo atvykti pagal iškvietimą, kadangi prie bendrabučio nebuvo gero privažiavimo. Todėl moksleivis vežiodavo Svetlaną į ligoninę rogėmis.
Igorio mama, nepaisydama savo aklumo, stengėsi padėti, kuo galėjo. Kai jis būdavo mokykloje, apčiuopomis ji susirasdavo daržoves, plaudavo ir lupdavo jas pietums. Ji suprato, kad jam nelengva, tačiau šioje situacijoje buvo bejėgė. Žiemos metu jis kasdavo sniegą kieme, kapodavo ledą prie įėjimo.
Deja, Trubnikovų šeima nėra vienintelė, kur paaugliui tenka padėti savo tėvams. Jis tiesiogine prasme prisiima atsakomybę už suaugusio žmogaus gyvenimą.
Valstybė siūlo geriausią sprendimą – išardyti šeimą. Juk labai dažnai vaikus siunčia į vaikų namus, o jų tėvus nukreipia į neįgaliųjų įstaigas.
Igoris Trubnikovas padeda mamai nuo 4 klasės. Po kurio laiko apie šeimos sielvartą sužinojo žurnalistai, jie kreipėsi į Rostropovičiaus-Višnevskio fondą.
Geri žmonės padėjo Svetlanai gauti kojų protezus, o taip pat neįgaliojo vežimėlį. Dėl krūvio paauglys sunkiai baigė 9 klases. Nuo vaikystės Igoris svajojo tapti felčeriu. Tačiau negalėjo gauti tinkamo išsilavinimo.
Iki 18 metų berniukas gaudavo maitintojo netekimo išmokas. Šiuo metu dirba aliejaus spaudykloje už 100 rublių per valandą atlyginimą.
Šeima toliau gyvena iš kuklių Svetlanos išmokų ir nedidelio jos sūnaus uždarbio.