Visiems mums teko girdėti posakį apie tai, kad mama – ne ta, kuri pagimdė, o ta, kuri užaugino. Aš asmeniškai su tuo sutinku, nes būtent tas, kas padėjo tau tapti tikru žmogumi, vertas ypatingos pagarbos ir meilės.
Prieš 27 metus amerikietė Ingeborga Makintoš dėjo daug pastangų, kad įsisūnytų berniuką.
Džordanas gyveno kūdikių prieglaudos namuose.
Ketverių metų laikotarpyje Ingeborga negalėjo gauti leidimo įsivaikinti kūdikį tik dėl to, kad biologinė berniuko mama pageidavo, kad jos vaiką įsivaikintų mišri arba afroamerikiečių šeima.
Tik po to, kaip nepavyko rasti tinkamų tėvų, Ingeborgai pagaliau atidavė Džordaną. Pagal jos žodžius, kaip pirmą kartą ji pasiėmė berniuką ant rankų, iškart suprato, kad Džordanas privalo tapti jos šeimos dalimi.
Po 20 metų moteriai diagnozavo inkstų policistozę. Ingeborgai reikėjo atlikti skubią inkstų transplantacijos operaciją.
Sužinojęs apie šią ligą, Džordanas paslapčia nusprendė jai padėti ir tapti jos donoru. Atlikęs visus tyrimus ir įsitikinęs, kad jis gali būti motinai donoru, jaunuolis davė sutikimą operacijai.
Pagal Džordano žodžius, tai buvo pats mažiausias poelgis, kad padėkotų Ingeborgai už viską, ką ji davė jam, kad sūnus būtų laimingas. Jis be galo dėkingas moteriai už jos atkaklumą ir pastangas, kad jį įvaikintų mažylį, ir už tai, kad jo vaikystė buvo pilnavertė ir laiminga.
O dabar jis nori jai atsakyti tokiu pačiu rūpesčiu.
Tik prieš pat operaciją Ingeborga sužinojo iš savo sūnaus, kad jis nusprendė tapti jos donoru, ir pasakė jam:
„Pagalvok, tu dar gali atsisakyti“. Ir ką gi, Džordanas, net nesusimastydamas, sutiko operacijai.
Operacija buvo sėkminga.
Ingeborga išauklėjo puikų sūnų. Šiandien moteris gali pasakyti tik vieną: „Aš net negalėjau svajoti apie geresnį sūnų“.
Ne kiekvienas tikras vaikas priimtų tokį sprendimą!