Mano vardas Katia, ir mes su daugeliu bendraamžių einame į kūdikių namus ir padedame šių namų darbuotojams su mažyliais. Bet mamai aš nieko nepasakojau, nes ji gali man uždrausti tuo užsiimti.
Štai suaugusieji mums sako, kad mes, dabartinis jaunimas, nelabai geras, o aš noriu pasakyti, kad tai netiesa. Taip, tarp mūsų yra visokių, bet pagrinde visi jaunuoliai geri. Štai mano draugai ne alų geria ant suoliuko, o kūdikių namuose žaidžia su vaikais.
Kūdikių namuose yra berniukas Miša ir mergaitė Sveta, jie dvynukai. Aš nežinau kodėl, bet iškart aš taip prisirišau prie jų, o jie prie manęs. Kai aš ateidavau, jie žaisdavo tik su manimi, be manęs nenorėjo valgyti.
O paskutinį kartą man teko net truputį ten užtrukti.
Miša ir Sveta, jie manęs nepaleido, visą laiką verkė, bet man pavyko su jais susitarti, kad rytoj aš vėl pas juos ateisiu ir jie nurimo.
Mama galvojo, kad aš vaikštinėju su draugais, bet aš nieko jai nesakiau, bijojau, kad ji uždraus man savanoriauti.
Ir štai kartą mama man pasakė, kad ją kviečia į skubią operaciją (ji gydytoja), ir paliepė man paruošti pamokas ir eiti miegoti.
Bet, kai tik mama išėjo, aš iškart nuvažiavau į kūdikių namus aplankyti draugų. Ten stovėjo greitoji pagalba. Pasirodo, Miša susilaužė ranką, o Sveta koją, ir juos išvežė į tą ligoninę, kur dirbo mano mama.
Jau kitą dieną po pamokų aš nuvažiavau aplankyti mažylių, jie labai džiaugėsi mane pamatę. Aš juos pamaitinau, nes jie išvis buvo atsisakę maisto. Ligoninėje jiems buvo baisu, jie jautėsi vieniši.
Aš nusprendžiau pasilikti ir paguldyti juos miegoti, tuo metu į jų palatą įėjo mano mama. Aš net negirdėjau kaip ji įėjo, ji tiesiog stovėjo ir stebėjo, kaip aš jiems seku pasaką ir jie užmiega.
Kai mažyliai užmigo, tarpduryje aš pamačiau savo mamą. Ir tuomet aš jai prisipažinau, kad mes su draugais šefavome kūdikių namus mūsų rajone.
Ji mane apkabino ir pasakė, kad manė, jog aš paprasčiausiai vaikštinėju su draugais, o aš tikras žmogus…
Po dviejų mėnesių Miša ir Sveta gyveno mūsų namuose. Mama apiformino globą ir jie tapo mano broliu ir sese.
Laikas bėgo greitai, Miša ir Sveta jau baigė mokyklą ir įstojo į medicinos institutą, jie taps gydytojais, kaip ir mano mama. Mūsų šeima labai draugiška.
Aš ištekėjusi, turiu du nuostabius savo vaikus, kuriuos aš labai myliu.
O mano vyras ir jo tėvai,tik sužinoję, kad mano brolis ir sesuo – įvaikinti, ėmė į mano mama žvelgti su dar didesne šiluma ir švelnumu.
Juk ne kiekvienas žmogus pasiruošęs priimti vaikus iš vaikų ar kūdikių namų, tam reikia būti labai drąsiu žmogumi.
Tokiu, kaip mūsų mama.