Iš pradžių su Vanessa viskas buvo gerai. Pirmosiose ultragarso nuotraukose nebuvo nieko stebėtino, neskaitant unikalios kūdikio padėties mamos pilve. Kartu su vyru jie jau turėjo kelerių metukų dukrytę ir problemų su ja nebuvo. Viskas kardinaliai pasikeitė, kai 19- ą nėštumo savaitę ji kartu su tėvais nuvyko į ultragarsinį tyrimą.
Iš pradžių tyrimą atlikęs gydytojas pastebėjo, kad mergaitė turės prasiskėlusią lūpą. Tai moterį pradėjo trikdyti. Tada jis diagnozavo šlaunikaulio deformaciją ir galimus širdies sutrikimus. Deja, tuo liūdnos žinios nesibaigė. Paaiškėjo, kad kūdikis gims be rankų.
Moterį guodė tėvai, o tėtis sakė, kad mažoji Ivy jiems bus didelis džiaugsmas ir pamoka. Tačiau baisiausia buvo paskambinti vyrui ir jam apie visa tai pranešti. Jos vyras dirbo pas Vanessa tėvą ir jis pasiūlė paimti jį anksčiau iš darbo. Taip pat jis gaus kelias laisvas dienas. Moteris pokalbio eigos neprisimena, tačiau užsimena, kad jos partneris informaciją priėmė labai sunkiai. Nustebęs jis paklausė: „Ką?! Be rankų?!“ Tačiau jis nepalūžo.
Juos gydantis gydytojas, sužinojęs apie kūdikio negalią, pasiūlė Vanessa „išeitį“ – abortą. Tai moteriai visai nepatiko ir sukėlė tolimesnes kančias:
“Jaučiausi siaubingai, kai gydytojai man pasakė, kad viskas baigta. Kad jos gyvenimas nebus pilnavertis, kad praradome visas viltis vaikelį parsivežti namo. Buvau šokiruota, kai gydytojas pasiūlė nutraukti jos gyvenimą”.
Moteris buvo sugniuždyta. Gydytojai dukrai nedavė šanso, o ji pati nežinojo, ką daryti. Tačiau vyras pažvelgė jai į akis ir pasakė:
“Aš padarysiu viską, ką turėsiu padaryti, kad ją prižiūrėčiau. Pastatysiu bet ką. Noriu. Padarysiu viską, ko reikės. Aš ja rūpinsiuos visą likusį gyvenimą”.
Ir tada ji buvo tikra. Ji žinojo, kokį sprendimą priims.
Ji suprato, kad taip ir turi būti, kad ji buvo išrinkta būti šios mažos mergaitės mama ir suteikti jai laimę. Ji prisiėmė naštą, o vyras jai padėjo sunkiausiomis silpnumo akimirkomis. Ivy visus nustebino atėjusi į pasaulį keturiomis savaitėmis anksčiau. Tada jos mama suprato vieną dalyką:
“Ji tiesiog nekantravo, kol ateis į pasaulį. O gal ji žinojo, kad man jos čia reikia, reikėjo nusiraminti, kad viskas bus gerai, kai ji pagaliau bus mano glėbyje. Tą akimirką, kai ją pagimdžiau ir laikiau ant rankų, pajutau didžiulę ramybę. Ir kai ji pirmą kartą atsimerkė ir pažvelgė į mane, supratau, kad pasirinkau teisingai”.
Tėvai, pamatę kūdikį, ją įsimylėjo. Mergaitė didelis džiaugsmas visai šeimai, nepaisant baimės ir nežinomybės, lydėjusios mamą ir tėtį. Vaikas gimė be rankų, bet su didžiule visų artimųjų meile. Nepaisant sunkumų, kurie jų laukia ateityje, Ivy tėvai nebijo. Jie žino, kad padarė teisingą sprendimą ir tuo didžiuojasi