Padavėjos, vardu Melina Salazar, istorija nutiko prieš daug metų, tačiau dėl to visiškai neprarado aktualumo. Ji parodo tikrą gerumo kitiems žmonėms vertę, nepriklausomai nuo to, kaip jie su jumis elgiasi.
Pasistengus aprašyti klientą Volterį Svordą vienu žodžius, net „labai vaidingas“ bus per mažai. Karo veteranas reguliariai lankydavosi Luby restorane Braunsvilyje, Teksaso valstijoje, kuriame dirba Melina, nuolat viskuo skųsdavosi, kabinėdavosi dėl smulkmenų ir net bardavosi su padavėjais.
Jis taip grubiai su jais kalbėdavosi, kad dauguma atsisakė jį aptarnauti.
Išskyrus Meliną, kuri į visus savo klientus žvelgė vienodai – su malonia šypsena ir tikslu padaryti jų pietų pertrauką maksimaliai malonia.
Daugybę metų diena iš dienos Melina su 89 metų vyriškiu elgėsi taip pat mandagiai, kaip ir su visais kitais klientais. Nuoširdžiai šypsodamasi, ji patiekdavo jam labai karštus patiekalus, kaip jis visada prašydavo, stengdamasi įtikti niurzgliam senukui.
Palaipsniui jie įprato vienas prie kito. Melina rūpinosi nuolatiniu savo klientu, o Volteris žinojo, kad, eilinį kartą atėjus į kavinę, su ta pačia šypsena jį aptarnaus įprasta padavėja.
Tačiau kartą pagyvenęs vyriškis neatėjo į restoraną ir ištikimoji jo padavėja ėmė jaudintis. Baimindamasi blogiausio, Melina ėmė žiūrinėti nekrologų skyrių vietiniame laikraštyje ir aptiko tai, ko bijojo: Volteris mirė.
Sekančią dieną restorane pasirodė advokatas, ieškantis Melinos. Jie susėdo ir pradėjo pokalbį, kuris nuo mandagių pasisveikinimų perėjo į rimtą pokalbį apie Volterį.
Advokatas pasakė Melinai, kad senukas dažnai kalbėdavo apie savo mylimą padavėją, kokia ji mandagi ir draugiška ir kaip jis visada nekantriai laukdavo vizito į restoraną dėl jos.
Tačiau tai, ką toliau jai pranešė advokatas, buvo visiškai netikėta.
Pagal testamentą, Volteris paliko dalį savo palikimo Melinai: 50000 dolerių ir mašiną. Melina negalėjo tuo patikėti ir net apsiverkė.
Ši istorija įrodo tai, kad geri poelgiai visada yra apdovanojami, kartais pačiu netikėčiausiu būdu.