Niekas niekada nėra pasiruošęs žiniai dėl artimo žmogaus netekties. Vienas siaubingiausių dalykų taip pat – netekti savo vaiko. Kaip bebūtų liūdna, daugybė žmonių yra priversti išgyventi tokias patirtis. Kiekvienas ieško savų būdų, kaip susitvarkyti su netekties gedulu ir skausmu.
Ray Olson neteko savo sūnaus, kai šis papuolė į avariją, kurios kaltininkas buvo girtas vairuotojas. 22-iejų vaikinas mirė visiškai netikėtai, todėl toks sukrėtimas tėvui buvo sunkiai pakeliamas. Savo skausmą jis malšino lankydamas tragedijos vietą, ten praleisdamas nemažai laiko, nešdė ten gėlių ir kitų dovanų sūnui.
Tačiau dažniausiai vyras tą darė naktį, nes šalia tragedijos vietos esanti žemė priklausė didelei naftos ir energetikos korporacijai. Taip Ray lankydavo lemtingą vietą pastaruosius 13 metų, per kuriuos jis visą laiką baiminosi, kad vieną dieną jam kas nors neleis ten lankytis.
Jis kuo puikiausiai suprato, kad jis būtų absoliučiai bejėgis pasipriešinti įtakingai korporacijai, todėl jis ir toliau naktimis tamsoje ateidavo uždegti žvakučių. Vienu metu jis pastebėjo, kad toje žemėje buvo pradėti darbai, kurių pabaigoje turėjo iškilti nauja gamykla.
Ray giliai širdyje žinojo, kad jo sūnui pastatytas savadarbis memorialas gali greitai būti nušluotas nuo žemės paviršiaus. Vyras iki šiol nebuvo susitaikęs su sūnaus netektimi, tad šios vietos netektis jį labai gasdino. Kadangi Ray lankydavosi toje vietoje tik nusileidus saulei, niekas iš tos įmonės darbuotojų negalėjo sužinoti naktinio lankytojo tapatybės.
Tad jie nusprendė palikti vyrui raštelį, kuriame jie kvietė pasikalbėti. Ray rado sau adresuotą žinutę ir po ilgų apmąstymų jis nutarė susitikti pokalbiui. Jis numanė, kas jo laukia, tačiau susitikus su kostiumuotais įmonės vadovais Ray patyrė didelį šoką. Jam buvo pranešta, kad jo memorialą norima perdaryti šiek tiek, tačiau palikti.
Akivaizdu, kad ši vieta jau daug metų reiškia labai daug šiam vyrui, todėl didelė korporacija pasigailėjo jo ir net sugalvojo prisidėti prie geresnių sąlygų sudarymo. Netrukus toje vietoje buvo nutiestas gražus takas šalia parkelio ir specialiai Ray iškilo suoliukas, ant kurio jis galės ramiai atsisėsti ne tik naktį, bet ir dieną.
Šalia buvo pastatytas vienas iš riedulių, buvusių šalia įvykio vietos ir ant jos buvo primontuota maža lentelė su Ray sūnaus Raymond atvaizdu. Vyras buvo iki ašarų sujaudintas tokio gailestingo žmonių poelgio. Jis net neįsivaizdavo, kad didelė, galinga įmonė gali taip gražiai pasielgti su atsitiktiniu žmogumi.
Po šio įvykio Ray jautėsi kur kas geriau ir jis pagaliau pajuto, kad gali paleisti tą sunkų, 13-metų trukusį skausmą dėl netekties. Tai buvo labai gražus poelgis paprasto vyro labui, kuris parodė, kad kartais net ir milžiniškos korporacijos pasirūpina žmogumi ir parodo empatiją. Taip nutinka ypatingai retai, todėl ši istorija ir susilaukė didelio dėmesio.