Vieną vasaros dieną nusprendžiau aplankyti savo sūnų stovykloje. Bevaikščiodamas po teritoriją radau ant žemės gulintį telefoną. Jis dar nebuvo išsikrovęs, todėl greičiausiai jį pametė vienas iš stovykloje esančių vaikų.
Ruošiausi telefoną nunešti stovyklos vadovams, tačiau prieš tai nusprendžiau patikrinti kontaktus ir sužinoti telefono savininko vardą. Taip bus kur kas paprasčiau grąžinti pamestą įrenginį.
Reklama
Telefone buvo tik du kontaktai: “mama“ ir “tėtis“. Nusprendžiau paskambinti tėvui.
– Labas, sūnau, – pasigirdo vyriškas balsas.
– Sveiki, tai ne jūsų sūnus skambina, – pasakiau aš. – Radau telefoną miške ir noriu jį grąžinti. Ar tai jūsų sūnaus telefonas?
– Na taip, – atsakė sutrikęs vyras. – Kaip jo telefonas atsidūrė pas tave?
– Vaikščiojau po teritoriją ir radau jį gulintį ant žemės. Greičiausiai iškrito iš kišenės. Kokiai stovyklos grupei priklauso jūsų vaikas?
– Kąą???
Iš vyro balso buvo galima suprasti, kad jis yra labai pasimetęs. Geriau jau galėjau paskambinti berniuko mamai. Kita vertus, galima suprasti ir tėvo pasimetimą, kai iš sūnaus telefono skambina kažkoks nepažįstamas vyras. Taigi dar kartą paklausiau:
– Kokiai stovyklos grupei priklauso jūsų sūnus?
– Jis nepriklauso jokiai stovyklos grupei.
– Tai jis darbuotojas?
– Koks dar darbuotojas? Iš kur jūs apskritai ištraukėt jo telefoną?
– Radau stovyklos teritorijoje.
– Kokioje dar teritorijoje?
– Sakau dar kartą – stovyklos teritorijoje.
– Kokia po velnių stovykla? Čia jūs taip juokaujat?
– Ai, neturiu aš laiko juokauti. Atvažiavau į stovyklą aplankyti sūnaus ir radau šį telefoną. Tai jūs apskritai nežinot, kur randasi jūsų vaikas?
– Aš puikiai žinau, kur yra mano sūnus! Tik tai neturi nieko bendro su jokia prakeikta stovykla. Arba tai pokštas, arba kažkokia klaida.
– Galime lengvai viską išsiaiškinti, – pasakiau aš.
Kol vienas iš stovyklos vadovų vertė lapus su vaikų vardais, pašnekovas kitame laido gale sunkiai kvėpavo ir bandė susigaudyti, kas vyksta. Specialiai telefoną laikiau arčiau vadovo, kad vyras girdėtų atsakymą iš pirmų lūpų.
– Štai radau! – pagaliau pasakė vadovas ir ištarė vaiko vardą, bei pavardę. – Jis gyvena septintame namelyje.
– Tai ar girdėjot? – pasakiau vyrui. – Nunešiu telefoną sūnui, o jūs jau išsiaiškinkit, ar tai jūsų vaikas, ar ne.
– Gerai, – pakankamai apgirtusiu balsu atsakė pašnekovas. – Ačiū jums už viską. Kur randasi ši stovykla?
– Netoli Utenos.
– Ot š*das! – sušuko vyras.
– Ar kažkas ne taip?
– Ne, viskas gerai. Atsiprašau, – atsakė jis.
Po akimirkos jis pradėjo tyliai murmėti:
– Kaip įdomiai čia viskas gaunasi! Jeigu sūnus yra stovykloje, tada su kuo ta k**va išskrido į Egiptą???