Blogiausia kas gali nutikti tėvams, tai vaiko liga. Kai vaikas serga, tėvai negali rasti sau vietos ir yra pasiruošę už jo sveikatą atiduoti viską. Jonathan ir Shelby Skiles abu kilę iš JAV, kartu su dvejų metų dukra Sophie buvo laiminga šeima. Tačiau vos per vieną dieną jų gyvenimas tapo baisiausiu košmaru.
Viskas prasidėjo, kai jų dukrai pasidarė sunku kvėpuoti. Iš pradžių gydytojai manė, kad tai alergija ar astma. Tačiau vieną naktį jų mažoji dukra beveik nustojo kvėpuoti. Išsigandę tėvai iškvietė greitąją pagalbą. Ligoninėje po kruopštaus tyrimo paaiškėjo, kad Sophie turi auglį – T ląstelių limfomą – sunkų limfinės sistemos naviką. Vėžys pamažu atiminėjo jų mylimos mažosios dukrelės gyvybę.
Informacija apie ligą tėvams buvo pražūtinga. Kova dėl dukros gyvybės truko mėnesius, jai buvo atlikta chemoterapija ir operacija. Jos tėvai visą laiką buvo prie Sophie lovos, ligoninė tapo jų antraisiais namais. Po sekančios terapijos mergaitė nebegalėjo vaikščioti, kalbėti ir net valgyti. Vienas iš išsigelbėjimų turėjo būti dar viena terapija, apimanti kamieninių ląstelių įvedimą.
Tėvai sukūrė „Facebook“ puslapį „Sophie the brave“, kuriame artimiesiems informavo apie mergaitės gydymą ir sveikatą. Iš pradžių puslapį žiūrėjo jų šeima ir draugai. Tačiau mergaitės istorija pradėjo jaudinti vis daugiau žmonių. Kol tėvai suprato kas vyksta, jų puslapyje jau buvo daugiau nei 12 000 sekėjų.
Shelby nepaliko savo sergančios dukters nei per žingsnį. Ji kelias dienas gulėjo ligoninės lovoje. Ji miegojo ant nedidelės ligoninės sofos, visiškai nustojo savimi rūpintis. Jai svarbiausia buvo dukros sveikata. Vieną dieną ji gulėjo išsekusi po bemiegės nakties kai į kambarį įėjo slaugytoja.
Ji buvo tikra, kad Shelby miega. Moteris stebėjo slaugę ir staiga pamatė, kaip švelniai jis elgiasi su jos dukra. Ji suprato, kad visas šias dienas nepastebėjo, kokia didvyriška ir atsidavusi darbui yra slaugytojos profesija.
Nuotraukoje matyti, kaip slaugytoja laiko mažąją Sophie ranką. Sujaudinta mama savo jausmus užrašė ant popieriaus lapo. Ji taip pat nusprendė jais pasidalinti Sophie ligai skirtame puslapyje. Ji žinojo, kad kiti tėvai, kurių vaikai buvo slaugytojų rankose, turėtų tai perskaityti.
Savo žodžius ji kreipėsi į slaugytoją, kurios elgesį tą dieną pastebėjo:
„Aš tave matau. Visą dieną sėdžiu ant šios sofos ir žiūriu į tave, nors tu labai stengiesi likti nepastebėta. Kai mano dukra verkia, tu švelniai nuleidi galvą. Tu bandai palengvinti jos skausmą įvairiais būdais. Matau, kad tau sunku įdurti adatą ir pakeisti tvarsčius. Per vieną dieną žodį „atsiprašau“ ištari dažniau nei dauguma žmonių pasako tau „ačiū“.
Matau daug apyrankių, dovanų nuo vaikų, kuriuos prižiūri. Aš žinau, kad tu juos visus myli. Matau, kaip glostai beplaukę mano dukters galvą. Matau, kaip rūpestingai uždengi ją antklode. Matau, kaip apsikabini verkiančias mamas, kurioms ką tik buvo pranešta bloga žinia. Matau, kaip, nepaisant daugybės pareigų, laikai už rankos vaiką, kurio mama negalėjo atvykti į ligoninę.
Pamiršti apie savo gyvenimą 12 valandų, kad pasirūpintum sunkiai sergančiais, kartais mirštančiais vaikais. Į kiekvieną kambarį įeini su šypsena, nesvarbu, kas jame yra ir kas jam negerai. Tu patikrini Sophie, nors ji net nėra tavo pacientė. Tu skambini gydytojui, kraujo bankui ir vaistinei tiek kartų, kiek reikia, kad mano vaikas laiku gautų tai, ko jam reikia. Beveik kiekvieną kartą, kai prižiūri mano mergaitę, tu tikrini mane. Tu klausai manęs 10 minučių, nors turi daug kitų pareigų“.
Mamos žodžiai yra graži padėkos išraiška už darbą ir rūpestį, kurio jie sulaukė iš gydytojų ir slaugytojų. Moteris įvertino sulauktą palaikymą gulint ligoninėje. Nes būtent slaugytojai yra priešakyje. Jie lankydavo jos mažąją dukrą kiekvieną dieną. Jie klausinėjo Shelby, kaip jai sekasi, ir atidžiai klausėsi kiekvieno žodžio. Jei ne jų atsidavimas ir sunkus darbas, mažoji dukra tikriausiai nebūtų įveikusi šios baisios ligos. Shelby įrašą turėtų perskaityti visi, kurių mylimieji yra paguldyti į ligoninę.