“Kartu su vyru nusipirkome apartamentus prie jūros viename kurorte. Pirkome dviejų kambarių butą, kad užtektų vietos mums ir būsimam vaikui.
Kai tik draugai sužinojo apie mūsų pirkinį, jie iš karto pradėjo kalbėti, kad atvyks mūsų aplankyti ir pailsėti prie jūros. Niekam net nereikėjo mūsų kvietimo.
Iš pradžių juokavome, kad jau artimųjų eilė susidaro keliems metams į priekį. Vėliau teigėme, kad bute reikia padaryti remontą, supirkti baldus, o pinigų nėra tiek daug.
Draugų negąsdino net išgriautos sienos ar tai, kad reikės miegoti ant grindų. Jie buvo pasiryžę viskam.
Kai tik nusipirkome šį butą prie jūros, mus prisiminė žmonės, su kuriais nebendravome metų metus. Jie pradėjo man ir vyrui rašyti Facebooke, nuolat skambino su klausimais: “kokie vasaros planai?“ ir “ar galiu apsistoti pas jus savaitei?“. Net pabodo. Negi žmonės tikrai nesupranta, kad norime ramiai gyventi savo bute?
Anksčiau niekas mūsų nelankydavo, kai gyvenome mažame mieste. O štai dabar visi pradėjo mus laikyti pačiais geriausiais draugais. Atsisakyti buvo nepatogu, tačiau mes tikrai nenorėjome visą vasarą gyventi lyg viešbutyje.
Visus informavome, kad galime padėti susirasti nebrangią nakvynės vietą prie jūros. Priimame tik artimus giminaičius ir tai ne ilgiau kaip savaitę.
Pusė mūsų “draugų“ įsižeidė. Pasirodo, kad jie nori draugauti tik dėl nemokamų paslaugų. Atrodo, kad kita pusė suprato mūsų situaciją, tačiau visos žinutės ir skambučiai iš karto nutrūko.
Dabar jau niekam neįdomu kaip mes gyvename. O kaip jūs darytumėte tokioje situacijoje? Ar leistumėte draugams apsistoti?“