Namą-lėktuvą pastatė prie ežero Misisipės valstijoje.
1994 metais amerikietę Džoaną En Useri ištiko tragedija. Ji liko be namų. Uraganas visiškai sunaikino jos vilą. Kaip tik tuo metu vienas jos giminaičių pasiūlė pirkti…lėktuvą.
Vyras dirbo aviacijos kompanijoje ir papasakojo, kad nurašytus lėktuvus parduoda labai pigiai. Taigi, 1968 metų laidos Boeing 727 jai atsiėjo vos 2000 dolerių. Bet paskui ji nemažai išleido lėktuvo perdarymui į namą – kelias dešimtis tūkstančių dolerių.
Namas netgi turi neįprastą pravardę – Mažasis Trampas. Viskas todėl, kad 2003 metais televizijoje pasirodė siužetas apie Baltųjų rūmų vadovo avialainerį.
Korporatyvinis lėktuvas verslininkui atsiėjo 16 milijonų dolerių. Useri namelis, žinoma, kuklesnis.
Baigusi remontą, moteris apsigyveno avialaineryje. Be to, Džoanos būstas išėjo net labai jaukus. Čia yra svetainė, 3 miegamieji ir virtuvė su indaplove. Yra sanmazgas ir vonia.
Amerikietė turi net sūkurinę vonią. Ji randasi lėktuvo nosyje, kur iš piloto kabinos atsiveria nuostabus vaizdas. Namą-lėktuvą pastatė prie ežero Misisipės valstijoje. Taigi, susidaro skrydžio virš vandens įspūdis.
Tiesa, Useri tokiame name pagyveno neilgai – tik 4 metus. Paskui ji persikėlė į įprastesnę vilą. O laineris tapo savotišku muziejumi. Be to, čia dažnai ateina moters anūkai, kurie dievina žaisti sūkurinėje vonioje piloto kabinoje.
Bet kuriam suaugusiam žmogui nors kartais norisi grįžti į vaikystę, ir tapti tokiu pat nutrūktgalviu ir nerūpestingu.
Žiūrėdami į savo mažus vaikus suprantame, kad jų vaikystė kardinaliai skiriasi nuo mūsiškės. Mes visą laiką praleisdavome lauke, važinėdami dviračiais, žaisdami slėpynių, basomis bėgiodami per balas, plukdydami popierinius laivelius ir rankomis gaudydami drugelius.
Šiuolaikiniai vaikai daug laiko praleidžia su šiuolaikiniais prietaisais, ir jų vaikystė jau visai ne tokia, kaip mūsiškė. Ir kartais atrodo, kad mūsų vaikystė buvo pati tikriausia, spalvingiausia ir linksmiausia.
Ir kadangi nusipirkti bilieto į praeitį neįmanoma, tai tik dėka išlikusių fotografijų galima sugrįžti ten, kur „medžiai buvo dideli“, o mes buvome laimingiausi vaikai žemėje.
Visi prisimena telefono būdeles?
Štai tokios būdavo saulės vonios vaikų darželyje.
Kas iš berniūkščių tada neplukdė laivelių balose?
Savadarbė ledo ritulio lazda ir kelių apsaugos iš dubenėlių.
Žaislų būdavo ne tiek daug, kiek dabar, bet užtai kiek neapsimestinio džiaugsmo mes patirdavome, juos gaudami!
Visų triračiai būdavo vienodi.
Žiemą lauke lakstė visi ir visada, namo nenuvarysi.
Suaugusieji būdavo tokie nerūpestingi.
Senis šaltis tada stovėdavo po kiekviena eglute.
Gazuotas vanduo iš automatų – visi gerdavo iš vienos stiklinės.
Šiuolaikiniai vaikų lopšeliai ir darželiai visiškai ne tokie, kurie buvo tarybų laikais. Dabar daugelis tėvų nenori nutraukti vaiko priežiūros atostogų, kai sukanka treji, o seniau buvo kitaip.
Pati dekretinių atostogų sąvoka TSRS atsirado 1917 metais, nėštumo ir gimdymo atostogos truko vos 112 kalendorinių dienų, nuo 1956 metų pridėjo papildomas atostogas be darbo užmokesčio iki 3 mėnesių.
1968 metais atostogas pratęsė, kol vaikui sukaks vieneri, 1982 metais padidino iki 1,5 metų ir tik 1989 metais mamos gavo galimybę sėdėti dekrete iki 3 metų.
2-3 mėnesių mažylius atiduodavo į lopšelius, kur pypliai augdavo prižiūrimi auklyčių ir auklėtojų, kol mamytės dirbo. Tais laikais lopšeliai buvo visiškai kitokie, buvo maniežų, vaikštynių, barškučių ir vystyklų, miegas lauke.
Šios istorijos herojai niekada nematė televizoriaus, nenaudojo maišytuvo ir vargu ar žino, kas yra mikrobangų krosnelė. Jie gyvena už civilizacijos ribų.
Kai grupė alpinistų užkopė į kalną, jie atrado mažą vienišą namelį. Užėję jie suprato, kad namelis gyvenamas. Ten gyvenę žmonės iš pradžių net išsigando įsibrovėlių ir baisiai sutriko. Tačiau supratę, kad alpinistai nenori jiems pakenkti, jie šiltai juos priėmė.
Šis namas stovi daugiau nei šimtą metų ir visada priklausė tai pačiai šeimai. Šios šeimos nariai nebuvo iš jo išėję per pastaruosius 80 metų. Žinoma, yra vaikų, kurie iš čia išsikėlė savo noru ir gyvena miestelyje, bet likusieji ir toliau gyvena čia.
Artimiausias kaimas yra maždaug už dienos kelio pėsčiomis. Periodiškai šie žmonės išsiruošia į tokias keliones, kad apsimainytų prekėmis. Šie žmonės turi ūkį – karvę, avis ir vištas, todėl valgo natūralius produktus.
Stebina tai, kad nė vienas iš čia esančių gyventojų visiškai nepažįsta televizijos ir interneto. Viskas, ką jie turi iš šiuolaikinės civilizacijos, yra saulės baterija namo šildymui, kurią jie taip pat gavo mainais į savo prekes. Kalnų gyventojai atsineša vandens iš už kelių kilometrų esančios upės, o žiemą tirpdo sniegą.
Beje, kai alpinistai internete pasidalino sąlygomis, kuriomis gyvena ši šeima, vyresniems jos nariams pavyko gauti piniginių išmokų, kad jie pagaliau turėtų galimybę nusipirkti viską, ko reikia.
Geros plėtros ir protingų išradimų dėka, daugelis žmonių gyvena gana patogiai. Turi tekantį vandenį, elektrą, baldus, mašinas ir įrankius, kurie palengvina kasdienį gyvenimą.
Gyvenimas urvuose liko tolimoje praeityje.
Tačiau buvęs sėkmingas Australijos verslininkas Angelo Mastropietro nusprendė, kad jam reikia didelių pokyčių jo gyvenime.
2007 m. jam buvo nustatyta išsėtinė sklerozė ir jis greitai suprato, kad gyvenime yra visai kiti prioritetai.
Tada jis staiga prisiminė 250 milijonų metų senumo urvą, kurį rado prieš 10 metų, kai ieškojo, kur pasislėpti nuo lietaus.
Iš pradžių nebuvo kuo pasigirti, tačiau praėjus daugiau laiko, išeikvojus daug energijos ir pinigų, Angelo gyvenimo darbai buvo galutinai baigti.
Prireikė aštuonerių mėnesių pašaukimo įgyvendinimui, kol įsikūrė Vorčesteršyre, Anglijoje.
Dabar urve yra viskas, ko reikia patogiam gyvenimui, įskaitant tekantį vandenį, grindinį šildymą ir belaidį internetą.
Džimas Stringeris ir Džimas Lewisas gimė Piqua mieste, Ohajo valstijoje, 1939 metais. Šie identiški dvyniai gimė vargšei mergaitei, kuriai buvo vos 15 metų.
Kadangi pati buvo dar vaikas, ji žinojo, kad negalės išlaikyti dviejų vaikų. Taigi, ji nusprendė atiduoti berniukus įvaikinti.
Po 21 dienos dvyniai buvo atskirti. Susituokusi pora, kuri gyveno tame pačiame mieste, įsivaikino vieną vaiką. Po dviejų savaičių antrasis kūdikis taip pat buvo įvaikintas.
Jis buvo išvežtas į Laimo miestą. Įvaikiai nematė vienas kito ir neturėjo jokios galimybės bendrauti. Bet berniukai gavo tą patį vardą: Džimas!
Įvaikiai niekada nesutiko savo motinos. Jie tik žinojo, kad gimė du berniukai. Bet iš pradžių kiekvienas iš įtėvių manė, kad antrasis vaikas neišgyveno po gimdymo. Tik po įvaikinimo praėjus daugeliui metų paaiškėjo tiesa!
Noras susirasti brolį kilo tik sulaukus 39-erių. Dėl informacijos Džimas kreipėsi į teismą, kuris tvarkė jo įtėvių dokumentus. Darbuotojai pažadėjo surasti brolio koordinates ir parašyti jam žinutę.
Po mėnesio Džimas sulaukė skambučio. O nepažįstamasis uždavė tik vieną klausimą: “Ar tu mano brolis?” Po penkių dienų broliai susitiko. Dvynių susitikimo diena buvo pati reikšmingiausia jų gyvenime. Ir ši istorija tapo labai įdomi medicinos ir psichologijos ekspertams. Gydytojai ir psichologai atliko išsamų jų sveikatos tyrimą ir ištyrė brolių elgesio veiksnius.
Iš pradžių įtėviai berniukus vadino Džimo vardais. Abu berniukai užaugo ir įsimylėjo. Jų žmonomis tapo moterys su tokiu pačiu vardu – Linda. Tada, po kurio laiko, abu broliai išsiskyrė. Antrosios žmonos taip pat turėjo tą patį vardą – Betty. Be to, moterys yra ne tik labai panašios išvaizda, bet ir turi charakterio panašumų!
Po kurio laiko dvynukų šeimose gimė po berniuką. Vienintelis skirtumas jų varduose buvo viena raidė: Jamesas Allanas ir Jamesas Alanas. Bet vardai skambėjo vienodai!
Broliai vaikystėje turėjo šunis. Kaip galite įsivaizduoti, jų vardai taip pat buvo tokie patys – Žaislas! Mokykloje kiekvienas iš brolių mėgo matematiką ir nekentė rašybos pamokų. Kiekvienas dvynys turi mėlyną „Chevrolet“ automobilį. Broliai išvyko atostogų į Floridą. Į tuos pačius paplūdimius! Tačiau labiausiai brolius vargino jų vidinė tuštuma. Tačiau ji dingo, kai vyrai susitiko!
Broliai savaitę buvo universitete, kad mokslininkai ištirtų jų identišką elgesį. Judviejų keliai beveik niekada nesusikirto. Bandymai buvo atliekami nuosekliai. Be to, jie buvo nuolat tiriami ir rentgeno pagalba.
Kaip paaiškėjo vėliau, broliai pateikė tuos pačius atsakymus ir nupiešė tuos pačius paveikslėlius. Tai buvo nuostabu! Juk piešti galima bet ką. Bet abu atkreipė dėmesį į tuos pačius elementus.
Nuo susitikimo broliai Džimiai susitinka nuolat. Šiandien jiems yra 81 metai. Jie gyvena arti vienas kito ir dažnai susitinka. Jie bando palaikyti vienas kitą. Tad jiems linkime geros sveikatos!
Ilgą laiką žmonės bandė vadovautis visuomenės nustatytais grožio standartais, tačiau šiandien jie mieliau priima savo išskirtinumą. Norime parodyti jums įdomių nuotraukų galeriją, kurioje užfiksuoti žmonės su tokia unikalia išvaizda, kad atrodo, jog jie iš kitos planetos. Malonu žinoti, kad dauguma jų, atrodo, visiškai priima tuos bruožus, dėl kurių jie yra tokie ypatingi.
Kaip kas nors gali atrodyti taip gražiai ir skirtingai tuo pačiu metu?
Tiems, kurie jos nepažįsta, tai Sophia Hadjipanteli, vienaantakis modelis. Įdomu tai, kad ji nusprendė nudažyti savo natūraliai šviesius antakius juodai, kad dar labiau išryškintų šią unikalią savybę.
1. Šios merginos kūną dengiantys apgamai priverčia ją atrodyti kaip iš kitos planetos.
Kas vyksta šioje nuotraukoje?
2. Kuriozinė vyzdžio anomalija
Nesame visiškai tikri, kas atsitiko akiai, bet vyzdys atrodo tikrai žaviai.
3. Taip gamta nustebina žmones unikaliausiu pasirodymu.
Viskas šiame berniuke žavi – nuo plaukų spalvų iki dviejų odos atspalvių susiliejimo ant kūno ir veido.
4. Nereikia būti aukšta, kad būtum modeliu… ar kad laikytum save gražia.
Tai Dru Presta, 1 metro ūgio modelis, įkvėpęs žmones visame pasaulyje didžiuotis savo išvaizda.
5. Visiškai niekas negali sutrukdyti įgyvendinti savo svajones
Jos vardas Kanya Sesser, ji gimė be kojų, tačiau ši negalia jai niekada nesutrukdė gyventi visavertiškai.
6. Mergina su bionine ranka
Tiesiog puiku matyti, kaip technologijos padėjo žmonėms įveikti savo problemas ar situacijas. Ir atrodo, kad ji labai patenkinta savo ranka!
7. Labai savotiški mažieji piršteliai
8. Kai kuriems žmonėms pasisekė būti neįtikėtinai lankstiems.
9. Tamsiaodžiai Saliamono salų gyventojai sukūrė „vietinio“ geną, kuris suteikia jiems šviesius plaukus.
10. Visiškai nuostabu
12. Šis vaikinas turi mėlynas ir rudas akis.
13. „Mano didysis pirštas nėra toks didelis“.
14. „Sužinojau, kad turiu distichiazės mutaciją, o tai reiškia, kad turiu kelias blakstienų eiles.”
15. Šis kūdikis gimė su 12 pirštų.
16. Kažko trūksta.
17. Kai kurie žmonės gimsta su šia maža skylute prie ausų.
18. Gražus heterochromijos pavyzdys
19. Kas yra akių polikorija?
Polikorija yra akių liga, paveikianti vyzdžius. Tai yra tada, kai vienoje akyje yra du vyzdžiai. Būklė paprastai pasireiškia vaikystėje, tačiau gali būti diagnozuota tik vėliau. Polikorija gali paveikti tiek kairę, tiek dešinę akį. Kai kuriais atvejais tai gali paveikti abi akis.
Ką manai apie šiuos žmones? Kas labiausiai nustebino?
Šiame straipsnyje jūs galėsite susipažinti su nepaprasta mergina iš Švedijos. Jos vardas Nataša ir jai 24 metai, nors iš fotografijų nepasakysi, kad jai tiek metų.
Mergina visomis pastangomis stengiasi sumušti keistą rekordą. Nataša stengiasi tapti mergina, kurios užpakalis pats didžiausias.
Daktarai ne kartą perspėjo merginą, kad tokie eksperimentai prie nieko gero neprives.
Mergina jau padarė kelias operacijas, kad jos sėdmenys pasiektų dideles apimtis. Taip pat mergina pasidarė krūtinės didinimą, kad viskas atrodytų proporcinga.
„Man buvo 17 metų ir aš pamačiau vieną merginą, kurios sėdmenys buvo kolosalaus dydžio. Aš taip pat užsimaniau tokių ir net didesnių“, pasakojo mergina viename šou „TheDoctors“.
Po operacijų mergina sėdi ant specialios dietos, kuri padeda priaugti svorio.
„Galima sakyti, kad aš apsėsta savo sėdmenų. 20 metų aš pirmą kartą pasidariau sėdmenų operaciją ir tai buvo tik pradžia. Nepaisant šiandieninės didelės sėdmenų apimties, aš nesiruošiu sustoti“,- pasakoja mergina.
Šiuo momentu merginos sėdmenys turi beveik 2 metrų apimtį. Tai labai daug, bet tik ne Natašai.
„Jūs net neįsivaizduojate, kokį nuostabų pojūtį aš jaučiu, kai vaikštau. Nuo kiekvieno mano judesio sėdmenys siūbuoja ir tai šaunu!“
Iki visų šių pokyčių mergina atrodė tiesiog stulbinančiai.
Tarp jūsų draugų tikrai atsiras žmogus, kuris visada vilki tuos pačius drabužius, nešioja patį krepšį, su niekuo nebendrauja ir elgiasi gana keistai. Dauguma jį ir palaikys keistuoliu, o likusieji bus įsitikinę, kad jis kažką slepia, o dar kokiose slėptuvėse jis turi tiek pinigų, kad galėtų parūpinti patogią senatvę ne tik jam, bet ir vaikams.
Šis britas, apie kurį šiandien kalbėsime, galėtų gauti medalį – 15 ilgų metų jis apsimetė vargšu. Niekam nebūtų į galvą atėję, kad jis turi tokių turtų. Kaip jis tai padarė?
Pradėkime nuo pradžių. 2000-ųjų pradžioje verslininkas, vardu Alanas Jomansas, iškėlė bankroto bylą. Tai nenuostabu; Kiekvienas gali patirti kažką panašaus.
Alanas atitinkamoms institucijoms pateikė informaciją, kad jo verslas daro tik nuostolius, todėl buvo priverstas parduoti ne tik savo įmonę, bet ir visą savo turtą, kad sumokėtų skolas. Nepaisant visų veiksmų, jis vis dar buvo skolingas.
Alanas tvirtino, kad pinigų jam užtenka tik būtiniausiems poreikiams patenkinti. O ką jau kalbėti apie būsto pirkimą! Vyras paskelbė bankrotą ir persikėlė į tvartą.
Draugai nustojo su juo bendrauti. Taip dažnai nutinka žmonėms, kurie praranda finansinę padėtį visuomenėje. Tie, kuriuos jis laikė artimais žmonėmis, dabar iš jo tiesiog juokėsi.
Dabartiniai jo namai anksčiau buvo tvartas. Turėtų pinigų užteko tik kažkam labai paprastam. Remonto darbai buvo atliekami plikomis rankomis. Stogas taip pat buvo prastos būklės.
Kaimynų apkalbos ir pokštai jo nė kiek nejaudino. Vyras su niekuo nebendravo, tik retkarčiais išeidavo į gatvę. Vyriškis rengėsi labai kukliai. Jis visada dėvėjo tuos pačius marškinius ir kelnes, tarsi nieko kito neturėtų.
Alanas kasmet turėdavo kreiptis į teismą, kad patvirtintų savo finansinę padėtį, ir jis visada atvykdavo paskirtą dieną. Bet vieną dieną jis nepasirodė. Pareigūnai greitai sureagavo ir atvyko į Alano namus.
Policija greitai rado jo namus, kurie iš išorės atrodė kaip tvartas.
Pasibeldus į duris vyriškis jas atidarė, pareigūnai nuo to, ką pamatė, neteko žado.
Jie pamatė didžiulius laiptus, uždengtus raudonu kilimu, aptrauktus aukso siūlais. Interjere naudota tik brangiausia mediena. Ant sienų kabėjo originalūs garsių menininkų paveikslai, kurie kainavo nemažus pinigus.
Namuose buvo įrengtos gražios statulos, o lubose kabojo elegantiški šviestuvai. Ir tai buvo tik tai, kas buvo pastebėta iš pirmo žvilgsnio.
Namuose buvo šeši kambariai, didelė biblioteka, įskaitant brangias knygų kopijas, sporto salė ir svečių kambariai. Jis netgi turėjo erdvę baseinui ir net šokių aikštelei. Už ką? Nebuvo aišku. Galbūt, norėdamas pradžiuginti savo vienatvę, jis vienas sau rengdavo vakarėlius?
Namus puošė figūrų kolekcija, senoviniai baldai, brangios vazos. Bet tai nebuvo svarbiausia!
Vienas iš jo paveikslų slėpė slaptas duris, už kurių buvo didelis sodas, kuriame britas augino nelegalius augalus pardavimui. Taip jam ir pavyko sukaupti šį turtą.
Iš šių augalų pardavimo Alanas uždirbo du milijonus dolerių ir savo veiklą slėpė 15 metų.
Per trejus metus senas autobusas buvo paverstas stilingu ir patogiu nameliu ant ratų.
Vieni savo svajonių būstą paveldi, kiti rūpestingai jį renkasi ir perka, tačiau pasitaiko ir aistringų žmonių, kurie unikalų būstą stato savo rankomis. Pastaruoju atveju kalbame apie kūrybingą amerikietę, kuri nusipirko seną autobusą, aprūpino jame viską, ko reikia patogiam klajoklio gyvenimui, ir suteikė jam žavingą išvaizdą.
Kūrybiškai įkvėpta Jessie Lipskin seną autobusą pavertė nuostabiu Greyhound RV.
Ši nuostabi istorija prasidėjo jaunai merginai Jessie Lipskin pažiūrėjus dokumentinį filmą „Šiukšlių karys“, kurio pagrindinė veikėja, įkvėpta aplinkosaugos idėjų, pastatė namą iš įprastų šiukšlių. Ekologiško architekto Michaelo Reynoldso keisto pasirodymo, kuriame laivai statomi iš atliekų ir perdirbtų medžiagų, gerbėja, sukūrė planą statyti tvarų alternatyvų namą.
Mobilaus namelio interjeras pagamintas vien iš natūralių medžiagų.
Jiems didelę įtaką padarė ir minimalizmo idėja, nes žmonėms nereikia tiek daug daiktų ir didelių namų. Taigi, skyrusi laiko atsikratyti visko, ko jai nereikia, ir sutalpinusi visus savo daiktus į vieną lagaminą, ji leidosi ieškoti tinkamos transporto priemonės platformos mažam namui statyti. Paieškojusi „eBay“, ji apsigyveno sename, išėjusiame į pensiją 1966 m. GMC autobuse.
Jessie Lipskin į pagalbą pasikvietė draugus ir pažįstamus.
Nuo tos dienos senąjį autobusą pradėjo paversti patogiu ir stilingu mažu namuku. Nuėmusi visus baldus ir apmušalus, Jessie pradėjo planuoti gyvenamąją erdvę, nes norėjo sukurti kuo paprastesnį ekologišką namą, kuriame būtų viskas, ko reikia keturiems žmonėms patogiai gyventi kartu.
Kurdama savo svajonių namus ji sugebėjo sukurti didelę svetainę, funkcionalią virtuvę, puikiai įrengtą vonios kambarį ir miegamąjį. Jie taip pat kruopščiai suplanavo ir suprojektavo keletą didelių saugojimo vietų, tokių kaip drabužinė ir vieta mini bibliotekai.
Mažo namelio išplanavimą ir apstatymą sukūrė pati Jessie Lipskin.
Šis unikalus virsmas užtruko dėl to, kad mergina neturėjo nei statybinių, nei staliaus darbų praktikos, o juo labiau santechnikos įgūdžių. Akivaizdu, kad kai kurių darbų ji pati atlikti negalėjo, todėl į pagalbą pasitelkė draugus ir pažįstamus, o kartais – net specialistus.
Protingai suplanavus, buvo sukurta daug vietos saugykloms.
Tačiau galiausiai ji pasiekė norimą efektą, kurį matote nuotraukose.
Interjero apdailoje naudota tik natūrali mediena ir perdirbtos bei restauruotos natūralios medžiagos.
Kadangi šio unikalaus mobiliojo namelio kūrėjas yra gamtos mylėtojas, vidaus apdailai naudotos tik aplinką tausojančios natūralios medžiagos. Apšiltinimui, apdailai ir daugybei detalių panaudotos perdirbtos medžiagos ir mediena, o energiją taupančios sistemos ir prietaisai buvo sumontuoti siekiant tausoti išteklius ir užtikrinti patogų gyvenimo būdą su minimaliu neigiamu poveikiu aplinkai.
Mažo namelio gyvenamasis namas yra papuoštas originaliais paveikslais ir nuotraukomis.
Siekdama suteikti ekologiškam nameliui ant ratų estetinį patrauklumą, Jessie įrengė gražias parketo grindis, o sienas išdažė baltai, kad erdvė būtų šviesesnė ir vizualiai patrauklesnė. Ji taip pat nusprendė nekeisti originalių autobuso langų, palikti juos tokius, kokie buvo, todėl saulės šviesa užliejo visą namą. Nakties apšvietimui, pasitelkus profesionalus, buvo sumontuota LED sistema, kuri skleidžia švelnią šviesą ir sukuria ramią bei jaukią atmosferą. Laisvai stovinčias sienas puošia paveikslai, kurie suteikia ryškų akcentą bendram namų dizainui.
Mažo namelio ant ratų virtuvėje yra viskas, ko reikia.
Dizaineriai ypatingą dėmesį skyrė funkcinių zonų išdėstymui. Pavyzdžiui, virtuvėje yra natūralaus medžio stalviršiai, orkaitė ir kaitlentė, energiją taupanti skalbimo mašina, šaldytuvas-šaldiklis, vandens šildytuvas, propano bakas. Žinoma, daugybė spintelių ir lentynų, skirtų maistui ir virtuvės reikmenims laikyti, buvo sumaniai ir racionaliai suprojektuotos, kad šioje vietoje būtų galima laisvai judėti.
Miegamasis „ekologiniame namelyje“ autobuso gale.
Miegamasis yra autobuso gale, yra aptakaus dizaino ir yra labai šviesus, nes autobuso langai uždengti tik storomis aksominėmis užuolaidomis.
Mini biblioteka yra gyvenamojo namelio miegamojoje zonoje.
Čia taip pat galite atsipalaiduoti patogioje dvigulėje lovoje su ortopediniu čiužiniu, o po juo yra daug vietos daiktams susidėti. Vietoj sienos prie lovos buvo sukurta mini biblioteka, kuri tarnauja kaip originali viso miegamojo puošmena.
Mažame namelyje ant ratų pavyko sukurti pilną vonios kambarį ir atskirą santechniką.
Maža mergaitė, kuri niekada nebuvo susidūrusi su tokia problema, Greyhound sugalvojo puikią autonominės kanalizacijos sistemos idėją. Panaudotas vanduo ir atliekos nuteka į didelę baką po autobuso grindimis, kurį galima ištuštinti tam skirtoje vietoje. Tai reiškia, kad namuose galėsite lengvai naudotis dušu, kriaukle ir tualetu, nes vanduo kaupiamas atskirame rezervuare, kuriame yra vandens šildytuvas ir visa reikalinga santechnika.
