Maždaug prieš 20 metų Azita Milanian iš Los Andželo bėgiojo, kaip jai buvo įprasta tai daryti kiekvieną rytą. Moterį lydėjo dveji šunys, kurie visada paklusniai bėgdavo šalia jos. Šį kartą jie nuklydo į kelkraštį ir pradėjo uostinėti.
Azita pastebėjo pėdsakus ant žemės. Pirmos mintys, šovusios į galvą, moteriai buvo tai, kad kažkas galėjo sugalvoti palaidoti čia nugaišusį gyvūną, ir šunims intensyviai benaršant žemes, priėjo arčiau.
Ji pamatė naujagimį, kuris jai pasirodė dar gyvas. Atrodė, kad mažyliui kokios kelios valandos, o virkštelė dar net nebuvo nutraukta.
Azita susistabdė pravažiuojantį automobilį ir iškvietė policiją, o vaikas buvo nuvežtas į ligoninę, kur jam buvo suteikta reikalinga pagalba.
Motinos paieškos buvo nesėkmingos. Tačiau, berniukas buvo įvaikintas. Azita nežinojo, kas įsivaikino vaiką, todėl nebe turėjo galimybės kažką apie jį sužinoti. Tačiau ir niekaip negalėjo jo pamiršti. Moteris įvairiais būdais stengėsi sužinoti, kaip laikosi jos išgelbėtas vaikas, bet pastangos buvo bergždžios.
20-metis Matthew Whitakeris gyveno nieko nežinodamas apie šį savo gyvenimo momentą. Dramatišką savo gyvenimo pradžią jis sužinojo tik būdamas 19-os ir nuo to laiko bandė surasti moterį, kuri jį išgelbėjo.
Galiausiai radijo stoties pagalbos dėka jam pavyko surasti savo gelbėtoją. Operatoriai užfiksavo jų jaudinantį susitikimą. Nuo tada jiedu tapo labai artimais, tarsi būtų viena šeima.
Kaip atrodė pirmasis susitikimas: