Įvaikinimas vaikystėje gali palikti gilius randus. Kad ir kokia būtų to priežastis, jausmas, kad tėvai tavęs nenorėjo, gali būti su žmogumi visą likusį gyvenimą. Jums gali būti įdomu, iš kur esate iš tikrųjų ir kas nutiko jūsų tėvams, kurie atsisakė jūsų. Kiekvienas vaikas nusipelno sužinoti tiesą.
Saroo yra įvaikintas. Jis gyvena Australijoje su savo nauja šeima, tačiau jo istorija išsiskiria iš daugelio kitų.
Saroo turėjo brolį Guddu, kuris buvo keleriais metais už jį vyresnis. Guddu dirbo prie traukinių, kad padėtų tėvams išlaikyti mažuosius brolius ir seseris. Vieną dieną Guddu pasiėmė Saroo į darbą.
Stotyje Guddu ketino kažką taisyti, todėl paprašė Saroo palaukti traukinyje. Saroo buvo pavargęs, akimirkai užsimerkė. Kai pabudo, traukinys buvo tuščias ir jis nežinojo, kur yra. Didžiojo brolio šalia nebuvo.
Jis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, nežinojo savo pavardės ir miesto, iš kurio yra kilęs, pavadinimo. Jis buvo vienas Kalkutos gatvėse. Vienas paauglys pastebėjo jį ir iškart suprato, kad vaikas pasiklydo. Jis padėjo berniukui rasti vaikų namus. Kadangi Saroo nežinojo, iš kur jis atvyko, ir nė vienas šeimos narys neatvyko jo pasiimti, jis buvo įtrauktas į įvaikinimo sąrašą.
Netrukus jis buvo įvaikintas ir atsidūrė Australijoje. Jis gavo naują gyvenimą, toli nuo skurdo ir pavojų. Bet jis ilgėjosi savo šeimos.
Naujoji Saroo mama jo kambaryje padėjo Indijos žemėlapį, kad jis niekada nepamirštų, iš kur yra kilęs. Vaikas dažnai sapnuodavo prisiminimus apie savo gimtąjį miestą ir šeimą, tačiau niekada nerado nė vieno žmogaus, kuris galėtų padėti jų ieškoti.
Tuo pat metu biologinė Saroo mama jo ieškojo visoje Indijoje, nežinodama, kad jos vaiko net nėra šalyje.
Paaugęs Saroo rado „Google Earth“ įrankį, kuriuo naudojantis galėjo priartinti ir tyrinėti vietas bet kurioje pasaulio vietoje. Tada jis pradėjo ieškoti savo gimtojo miesto. Jis žinojo, kad miestelis netoli Kalkutos, ir pradėjo artinti netoliese esančias vietoves. Kelias dienas jis sėdėjo prie kompiuterio ir ieškojo, tuo tarpu daugelis manė, kad jis yra naivus ir niekada neras savo namų. Juk praėjo 25 metai, kai jis paskutinį kartą matė savo šeimą.
Bet jis nepasidavė. Diena iš dienos jis sėdėjo priešais kompiuterio ekraną ir tyrinėjo žemėlapį. Kol pagaliau pamatė kažką pažįstamo. Vienas tiltas atrodė lygiai taip pat, kaip tiltas traukinių stotyje, kur jis buvo prieš 25 metus.
Lėtai, bet užtikrintai jis rado keletą įkalčių, kurie galų gale nuvedė jį į Ganesh Talai miestą. Galiausiai jis nusprendė skristi į Indiją, vaikinas buvo pasiryžęs rasti savo biologinę šeimą. Tai buvo tarsi kelionė laiku atgal, o jam į galvą grįžo vis daugiau prisiminimų.
Galų gale jis rado namą, kuriame gyveno. Pulsas padidėjo, jis labai pergyveno ir nervinosi. Ar jo šeimą vis dar ten gyveno? Ar atpažins jį?
Už kelių metrų stovėjo trys moterys. Viena iš jų iškart priėjo prie jo ir paėmė už rankų. Tai buvo jo mama! Ji iškart jį atpažino. Ji paskambino Saroo broliams ir seserims ir pasakė, kad jų brolis atsirado. Tačiau Saroo sulaukė ir liūdnos žinios: praėjus mėnesiui po jo dingimo, vaikino brolis Guddu nukentėjo nuo traukinio ir žuvo.
Tai buvo tarsi adatos ieškojimas šieno kupetoje, tačiau Saroo niekada nepasidavė ir galiausiai rado savo šeimą.
Po susitikimo jis pradėjo siųsti pinigus savo biologinei mamai, kad jai nereikėtų taip sunkiai dirbti. Saroo istorija baigėsi laimingai, tačiau ne visiems vaikams taip pasiseka. 2015 metais Saroo parašė knygą apie savo vaikystę „Ilgas kelias namo“. Pagal knygą pastatytas ir filmas.
