Kategorija: Istorijos

Suaugę žmonės supranta, kad žmogaus vidus yra kur kas svarbesnis už išorę. Deja, bet be vaikams ir paaugliams tą kur kas sunkiau suprasti.

Aldrin gimė su deformuotomis kojomis, o aplinkinių žmonių tarpe jis buvo vadinamas flamingu. Mokyklos valdžia stengėsi apsaugoti berniuką nuo patyčių, tačiau šimtu procentų to tikrai nepavyko padaryti…

Aldrin gimė turėdamas įgimtą kelių išnirimą, dėl kurio jie lenkėsi priešinga kryptimi. Dėl šio reto apsigimimo berniukas niekada taip ir negalėjo atsistoti pilnu ūgiu. Aldrin jautė nuolatinį kojų skausmą, todėl buvo sunku net vaikščioti.

Be fizinio skausmo berniukui teko susidurti ir su žodinėmis patyčiomis. Klasiokai nuolat pabrėždavo, kad Aldrin kojos yra kaip flamingo. Nuolatinės patyčios sumenkino berniuko pasitikėjimą ir jis pradėjo jaustis niekam nereikalingu.

Vienuolikmečio berniuko situacija buvo labai liūdna, tačiau galiausiai jis sulaukė pagalbos. Vos tik gydytojai sužinojo apie liūdną Aldrin būklę. jie kreipėsi į amerikietiško futbolo žvaigždę Tim Tebow. Sportininką labai sujaudino berniuko istorija ir jis nusprendė su juo susitikti gyvai.

Prieš daugelį metų, berniukas panašus į Aldrin, visiems laikams pakeitė Tim gyvenimą.

Tim gimė Filipinuose, tačiau jį užaugino misionieriai. Jie šioje šalyje dirbo jau daugiau nei 30 metų, o kai Tim buvo paauglys, tėvai jį išsivežė į pirmą misionierių kelionę tolimoje šalyje.

Šios kelionės metu Tim susipažino su jaunu filipiniečiu Sherwin. Berniukas turėjo itin retą apsigimimą – jo kojos augo iš nugaros. Tai itin apsunkino Sherwin judėjimą.

Sportininką labai sujaudino Sherwin istorija ir jis nusprendė padėti likimo nuskriaustiems žmonėms. Tim Tebow sukūrė savo vardo fondą, kurio tikslas padėti vaikams visame pasaulyje.

Vos tik Tim išgirdo Aldrin istoriją, jis iš karto prisiminė Sherwin atvejį ir su kokiais sunkumais jam teko susidurti.

Po kurio laiko Aldrinui buvo atlikta kojų operacija, tačiau reabilitacija užtruko labai ilgai. Operacija turėjo būti atlikta kur kas anksčiau, tačiau geriau vėliau, nei niekada… Geriausių chirurgų komanda visiems laikams pakeitė jauno berniuko gyvenimą.

Atsigavęs po operacijos Aldrin pirmą kartą galėjo atsistoti ir normaliai vaikščioti. Pagaliau berniukui nebereikės kęsti patyčių ir jis galės gyventi įprasta gyvenimą. Tuo tarpu Aldrin mama jau nesitikėjo, kad sūnui bus atlikta operacija ir jis galės gyventi pilnavertį gyvenimą.

Koks nuostabus sportininko poelgis!

Internetą susprogdino video YouTube iš Skoto ir Elizabet santuokos ceremonijos.

Įraše nuotaka lėtai ėjo link altoriaus, kur stovėjo jaunikis ir dvasininkas.

Elizabet staiga sustojo, visi svečiai keistai žvilgčiojo į ją. Pradėjo groti daina „Tūkstantis metų“. Nuotaka gestų kalba išvertė dainos tekstą savo mylimajam.

Jaunikis buvo šoke. Jis visiškai prarado klausą aštuonerių. Todėl Elizabet pradėjo mokytis kurčnebylių kalbos.

Pora susipažino pažinčių puslapyje. Mergina turi du vaikus ir vaikinas pamilo ją, priimdamas vaikučius.

Prieš vestuves ji pasiruošė ir specialiai gestų kalba išmoko jų mėgstamos dainos tekstą.

Skotas buvo taip sujaudintas, kad apsiverkė. Mergina prisipažįsta, kad po vestuvių vyras nuolat peržiūrinėjo įrašą – taip jis didžiavosi mylimosios poelgiu.

Šį video peržiūrėjo net pusė milijono! Ir dabar Elizabet pastoviai gauna laiškus nuo užsieniečių, kurie rašo, kad labai žavisi jos poelgiu.

Pagrinde ją jaudina tėvų, kurių vaikų galimybės ribotos, laiškai. Jie sako, kad mergina jiems padovanojo viltį, kad jų vaikas gali atrasti savo meilę ir būti laimingas.

https://youtu.be/LLhMsNNH_Ws

2014-08-10 sutuoktiniams Sandovaliams, gyvenantiems Kalifornijoje, gimė siamo dvynės, kurias pavadino Eva ir Erika. Mergaitės turėjo vieną kūną ir vieną porą kojų dviem. 2 metų amžiaus sesutės išmoko suprasti viena kitą be žodžių. Pusantrų metų jos pradėjo vaikščioti, o iki tol puikiai jautėsi ant tėvų rankų.

Artas ir Eida, mergaičių tėvai, nusprendė atskirti mergaites iškart joms atėjus į pasaulį. Bet pasiryžti tokiam rimtam žingsniui buvo tikrai nelengva.

Būdamos dvejų, mergaitės savo raida pasivijo bendraamžius. Jos augo labai linksmos ir aktyvios, mėgdamos leisti laiką žaidimų kambaryje, laipiodamos laiptais ir virvėmis.

Tačiau sutuoktiniai suprato, kad mergaitėms bus geriau augti ir vystytis atskirai viena nuo kitos. Todėl 2016 m pabaigoje jie kreipėsi į gydytojus konsultacijos.

Pirmiausia dvynės praėjo visus būtinus tyrimus ir pasiruošimą operacijai. Operaciją nusprendė atlikti gruodžio 6.

50 specialistų 18 valandų operavo mergaites. O po paros daktarai pranešė, kad mažylės jaučiasi gerai.

Nuo šiol jas galima laikyti atskiromis asmenybėmis. Namo Eva ir Erika grįžo 2017 kovą. Šią dieną sėkmę tuo pat metu pažymėjo ir daktarai, ir dvynių šeima.

Žinoma, po atskyrimo operacijos mergaitės daugelio įprastų dalykų mokėsi iš naujo, bet rezultatas buvo to vertas.

Dabar sesutės galėjo daryti daug dalykų, kurie anksčiau buvo joms neprieinami. O judėjo jos specialiais įrenginiais, panašiais į mažas mašinėles.

Kaip šiandien gyvena Erika ir Eva Erikai ir Evai jau sukako 6 metai. Po jų antrojo gimtadienio praėjo jau 6 metai. Per tą laiką jų gyvenimas pasikeitė.

Po to, kai jų istoriją parodė per televiziją, jos tapo žinomomis visame pasaulyje.

Šiandien Eva ir Erika svajoja padaryti aktorių ar modelių karjerą.

O daugelis žmonių iš viso pasaulio nenustoja domėtis jų gyvenimu.

Ji net negalėjo pagalvoti, ką jis moka išdarinėti…

– Tu purvinas parše! – griaudėjo per visą namą. Tai tu taip moki savo vaikų motinai! Išeinu!

Reikalauju skyrybų!

Vyras tarė:

– Palauk! Papasakosiu, kaip viskas buvo!

– Nežinau, ko galiu iš tavęs tikėtis. Bet tegu tai bus paskutiniai žodžiai, kuriuos iš tavęs
išgirsiu.

– Važiavau namo po darbo, pamačiau šalikelėje balsuojančią merginą, pagailėjau,
sustojau. Jau mašinoje pamačiau, kad ji labai liesutė, blogai apsirengusi ir purvina.

Pasakė, kad jau 3 dienas nieko nevalgė.

Užjaučiau, parsivežiau namo,atidaviau jai tavo vakarykštę vakarienę, juk tu pasakei, kad nori sulieknėti ir nevalgei. Ji labai godžiai puolė prie maisto, suvalgė per 2 minutes. Paklausiau, ar ji nenori nusiprausti. Kol ji buvo dušo kabinoje, pasibaisėjau jos drabužiais: sudėvėti, neskalbti…

Todėl atnešiau jai tavo džinsus, kurių tu seniai nenešioji, nes netelpi į juos. Taipogi radau tą
megztuką, kurią padovanojau per tavo gimtadienį, kurio tu nė karto neužsivilkai, manydama, kad mano blogas skonis. Nusprendžiau taip pat atiduoti jai švarką, kurį tau padovanojo mano sesuo, o tu nedėvi jos pykčiui.

Dabar jau jos nutrypta avalynė niekaip nesiderino su apranga, todėl pasiūliau jai batus, kuriuos aš pirkau brangiame butike, kurių tu nesiauni, nes tokius pat nešioja tavo sekretorė. Ji buvo tokia dėkinga. Tada aš palydėjau ją iki durų, o ji su ašaromis akyse paklausė:

– Gal yra dar kas nors, kuo jūsų žmona nesinaudoja?

Neištikimybė yra pats skaudžiausias dalykas, kurį gali patirti vienas iš partnerių. Tačiau ši moteris tiesiog išskirtinai susitvarkė su situacija, kai sužinojo apie vyro neištikimybę.

Moteris parašė laišką vyro meilužei ir paaiškino, kaip netrukus pasikeis jos gyvenimas.

“Miela Victoria,

norėčiau tau padėkoti už tai, kad palikai įkandimo žymes ant mano vyro kaklo. Labai dėl to džiaugiuosi, brangioji! Tu padėjai man ir mano vaikams išsilaisvinti!

Norėdama atsidėkoti – dovanoju savo vyrą! Jeigu nuspręsi atsiimti savo prizą, tai prieš tai turėtum žinoti šias taisykles.

Privalėsi finansiškai jį remti. Jis bus atsakingas už mano ir mūsų dviejų vaikų išlaikymą, nes paskutinius 10 metų praleidau augindama jo vaikus. Taigi, brangioji, pamiršk apie jo uždirbtus pinigus. Nuo šiol jie yra mano!

Teks nupirkti ir naujų drabužių. Galbūt bus sunku patikėti, tačiau įvyko beprotiškas dalykas. Tą dieną, kai pamačiau “meilės kąsnelius“ ant ko kaklo, mūsų miegamajame atsirado milžiniška juodoji skylė. Ji akimirksniu susiurbė visus vyro drabužius. Dabar galėsi jį aprengti taip, kaip tau patinka. Nupirk odines kelnes. Arba pavadėlį. Žodžiu, kaip tik tau patinka.

Turėsi jį išleisti kas antrą savaitgalį. Jie bus skirti laisvalaikiui su mūsų vaikais.

Ai, beje, teks ir atsisveikinti su normaliu seksualiniu gyvenimu. Aš esu įsitikinusi, kad praėjusią naktį tu su juo nesimylėjai. Po patirtos nugaros traumos jo daikčiukas tinkamai nebefunkcionuoja. Šioje situacijoje gali padėti stebuklingos tabletės, tačiau net ir jos suteiks vos dvi minutes džiaugsmo. Dažniausiai jis net nebandys… Geriau nusipirk baterijų įvairiems žaisliukams! Teks su tuo susitaikyti…

Atmink, kad dabar jo jau nesugrąžinsi man. Aš jo tikrai neįsileisiu į savo namus. Jis turėjo gražų ir ramų gyvenimą, tačiau reikėjo pasilinksminti su tavimi! Linkiu jums sėkmės ateityje, tačiau vargu ar kada sukursite tai, ką jis turėjo su manimi.

Taigi, norėčiau dar kartą padėkoti, Victoria! Tu man parodei, kad 14 metų kartu ir du vaikai yra mažiau verti, nei pasilinksminimas su kita moterimi. Aš susitaikiau su savo pralaimėjimu ir atiduodu vyrą… Jis visas tavo!“.

Amy Giberson ir Justin Pounders pažintis nebuvo kažkuo labai išskirtinė, tačiau jų tolimesnė susiklosčiusi meilės istorija išgarsėjo kaip mat, kai paaiškėjo viena paslaptis, kuri šokiravo įsimylėjėlius. Amy visą jaunystę ieškojo idealaus partnerio, tačiau jai nesisekė.

Sulaukus 30-ties mergina nusprendė užsiregistruoti internetinėje pažinčių svetainėje match.com ir pabandyti laimę virtualiai. Ten jos profilio nuotrauka krito į akį vyrui vardu Justin. Justin istorija buvo kiek kitokia – jis buvo susižadėjęs, tačiau nelaimingo atsitikimo metu jo būsimoji žmona mirė.

Nors sugniuždytas vyras nežinojo, kaip reikės atsigauti po mylimosios netekties ir vėl susitikinėti su moterimis, praėjus dviems metams jis pabandė savo laimę vėl toje pačioje pažinčių svetainėje. Užmegztas pokalbis internete labai greitai perėjo į ilgus telefoninius pokalbius vakarais, žinutes ir galiausiai į pirmąjį pasimatymą.

Pirmą kartą susitikus Amy ir Justin jautėsi, kaip būtų pažinoję vienas kitą visą gyvenimą. Net padavėjai restorane negalėjo pasakyti, kad tai jų pirmasis pasimatymas, nes jų bendravimas, elgesys buvo labai atsipalaidavęs ir be suvaržymų.

Amy po kažkiek laiko prisipažino, kad ji įsimylėjo Justin iš pirmo žvilgsnio ir žinojo, kad kada nors ištekės už šio vyro. Justin jai atsakė tuo pačiu – jis buvo sužavėtas Amy šypsenos, grožio ir asmenybės. Praėjus beveik metams nuo dienos, kai jie tapo oficialia pora, Amy ir Justin pokalbio metu kalba pasisuko apie įvairius vardus.

Justin tada prisipažino, kad kadaise darželyje, kai jam buvo vos 3 metai, jis buvo įsimylėjęs mergaitę vardu Amy, todėl moterys su šiuo vardu jam visada labai patiko. Kai vyras pratęsė pasakojimą apie savo gyvenimą gimtajame mieste, staiga Amy išsižiojo iš nuostabos. Pasirodo, jie gyveno viename miestelyje ir jie abu lankė tą patį darželį tuo pačiu metu.

Galiausiai Amy su mamos pagalba surado jos vaikystės nuotrauką, kuri paliudijo tai, ką ji įtarė – Amy ir Justin buvo tie patys trimečiai, kurie lankydami darželį buvo neišskiriama pora. Vaikystėje jie leido laiką visada kartu – žaisdavo, sėdėdavo šalia vienas kito pietų metu, ir nors jie nedemonstravo pernelyg didelių atvirų jausmų, visi žinojo, kad jie labai patinka vienas kitam.

Amy ir Justin staiga suprato, kad jų pažintis ir draugystė praėjus 30 metų yra absoliučiai ne atsitiktinė. Pora patikėjo savo lemtimi ir tai tik dar labiau sustiprino jų jausmus. Apie jų netikėtą atradimą iš praeities norėjo papasakoti ne viena televizijos laida.

Vienos iš jų metu Justin gavo unikalią progą perkelti jų santykius į kitą lygį. Laidos vedėjai susisiekė su darželiu, kuriame gimė šių dviejų žmonių jausmai. Tai buvo idealiausias scenarijus, kuriam lemta buvo simboliškai išsipildyti – vaikų pagalba Justin paklausė, ar Amy sutinka būti jo žmona.

Be abejonės, tai buvo didžiausia Amy svajonė, tad ji atsakė taip. Po metų pora atšoko fantastiškas vestuves ir iš karto pradėjo planuoti šeimos pagausėjimą. Nors per sekančius keletą metų sutuoktiniai patyrė nemažai skausmo išgyvenant net tris persileidimus, neseniai jiems gimė jų ilgai lauktas meilės vaisius – sūnus Conrad.

Po metų pora sulaukė ir antros puikios naujienos – jie laukėsi antro sūnaus. Nors nemažai žmonių netiki lemtimi, tačiau šios poros istorija yra kuo puikiausias pavyzdys, kad atsitiktinumai gyvenime atsitinka retai. Lemties vedami jie sugebėjo vis vien susieti savo gyvenimus ir tapti laimingais tėvais. 

“Praėjusią savaitę buvo mano 40-asis gimtadienis, tačiau tą rytą nesinorėjo anksti keltis. Galiausiai pavyko išsiropšti iš lovos ir nusileisti į pirmą aukštą papusryčiauti. Tikėjausi, kad žmona bus maloni ir su šypsena veide ištars: “Su gimtadieniu!“. Galbūt netgi įteiks kokią mažą dovanėlę…

Vos tik įžengiau į virtuvę, ji vangiai ištarė “labas rytas“. Ką jau kalbėti apie kažkokį gimtadienio sveikinimą… Na, toks jau tas vedybinis gyvenimas… Bet vaikai tai tikrai prisimins!

Netrukus į apačią nusileido vaikai ir pradėjo valgyti pusryčius. Net ir jie neištarė nei vieno žodžio. Taigi teko eiti į darbą būnant pakankamai nusivylusiu…

Vos tik įžengiau į ofisą, mano sekretorė Jurga sušuko: “Labas rytas, viršininke, su gimtadieniu!“.

Pasijaučiau kiek geriau. Bent kažkas prisiminė mano gimtadienį.

Padirbėjau iki 13 valandos, kai į duris pasibeldė Jurga.

“Žinote, už lango tokia nuostabi diena, o dar kaip tik ir jūsų gimtadienis. Galbūt eikime kur papietauti? Tik jūs ir aš“.

“Ačiū, Jurga, už kvietimą. Tai pats geriausias dalykas, kurį teko šiandien išgirsti. Eime!“ – atsakiau aš.

Mes nuėjome papietauti, tačiau lankėmės ne ten, kur įprastai einame su kolegomis. Ji nusivedė mane į jaukų restoranėlį su privačiu staliuku. Išgėrėme po porą kokteilių ir pasimėgavome skaniais pietumis.

Grįžtant atgal į ofisą Jurga tarė: “Žinote, šiandien tokia graži diena… Galbūt mums nebūtina grįžti į darbą, tiesa?“.

“Galbūt ir nebūtina. Ką tu turi omenyje?“ – paklausiau aš.

“Keliaukime į mano butą. Jis visai netoli nuo čia“ – atsakė ji.

Netrukus jau buvome Jurgos bute, o ji atsisukusi tarė: “Ar jūs nieko prieš, jei aš sekundėlei nueisiu į miegamąjį? Labai greitai grįšiu“.

“Jokių problemų“ – atsakiau aš.

Ji nuėjo į miegamąjį ir po minutės grįžo su dideliu gimtadienio tortu rankose…

Iš paskos sekė mano žmona, vaikai, keli draugai ir bendradarbiai. Visi jie dainavo “Su gimimo diena!“.

O aš tiesiog sėdėjau… Ant sofos… Nuogas…“.

Vieną vakarą vyras grįžo namo iš darbo ir pastebėjo, kad visi trys vaikai laksto kieme. Negana to, jie vis dar buvo apsirengę pižamomis. Įsiaudrinę vaikai šokinėjo po balas, o aplinkui mėtėsi pačios įvairiausios šiukšlės. Žmonos automobilio durelės buvo praviros. Visai kaip ir namų durys…

Šeimos šuns niekur nesimatė, o vaizdas namo viduje buvo dar baisesnis. Svetainės televizorius buvo nukritęs ant žemės, o aplinkui mėtėsi vaikų drabužiai ir žaislai.

Kriauklėje gulėjo nešvarūs indai ir puodai, o ant stalo vis dar stovėjo pusryčių likučiai. Šaldytuvo durys buvo plačiai atvertos, o šalia jo mėtėsi ir augintinio maistas. Lyg to būtų maža, svetainės stiklinis staliukas buvo įskeltas…

Vyras, vos galėdamas prasibrauti pro žaislus ir drabužius, užbėgo į antrą aukštą ieškoti žmonos. Sutuoktinis išsigando, kad mylimoji itin prastai jaučiasi arba nutiko dar kažkas baisesnio… Vyro akys užkliuvo už vonios kambario, kur vanduo liejosi laisvai…

Aplinkui mėtėsi panaudoti rankšluosčiai ir dar daugiau žaislų. Visas tualetinis popierius buvo išvyniotas ant grindų, o plytelės paženklintos dantų pasta. Vyras greitai nubėgo į miegamąjį.

Ten jis rado visiškai sveiką žmoną, kuri ramiai gulėjo lovoje ir skaitė knygą.

Žmona pažvelgė į savo vyrą, nusišypsojo ir pasiteiravo, kaip praėjo jo diena. Tuo tarpu sutuoktinis stovėjo išsprogdinęs akis. Galiausiai jis sušuko:

– Kas čia po velnių nutiko?

Žmona tik dar kartą nusišypsojo ir tarė:

– Brangusis, ar pameni kaip ne kartą sakei, kad tu labai sunkiai dirbi, o aš namuose per dienas nieko neveikiu?

– Hm… Kažką gali ir pamenu, – atsakė jis.

– Tai va… Šiandien aš iš tikrųjų nieko neveikiau!

Niekam ne paslaptis, kad mažų vaikų mamos susiduria su nemenkomis problemomis daugiabučiuose. Vežimėlio užtempimas į reikiamą aukštą gali būti tikras iššūkis… O viskas dar sunkiau, jeigu daugiabutyje nėra įrengto lifto…

Vienas vyras nusprendė pasidalinti istorija, kurios pagrindinė herojė yra mažos mergaitės mama.

“Praėjusią dieną leidausi laiptais žemyn, kai pamačiau jauną mamą su vežimėliu. Jame miegojo maža mergaitė. Moteris iš paskutiniųjų stengėsi užtempti vežimėlį laiptais, kai pro ją praėjo kaimynas. Maždaug 20-25 metų jaunuolis. Netrukus mama sušuko:

– Jaunuoli!

Visiškai netikėtai kaimynas pradėjo reikšti savo nepasitenkinimą ir piktai tarė:

– Prasideda… Juk supranti, kad tavo vaikas yra tavo pačios problema. Jeigu jau nepajėgi užnešti į viršų, tai palik vežimėlį apačioje. Arba dar geriau – paprašyk pagalbos savo vaiko tėvo. Tikrai man nepriklauso nešioti vežimėlį po visus namo aukštus… Galbūt būtų patogiau susirasti butą pirmame aukšte ir nebeliks jokių problemų…

Tiesą sakant labai nustebau, kad kaimynas išreiškė tokį nepasitenkinimą. Ypač, kai ši moteris net nespėjo nieko jam pasakyti… Priėjau prie jaunos mamos ir pasisiūliau padėti užnešti vežimą į reikiamą aukštą. Tačiau ji tik nusišypsojo ir tarė:

– Oi, pagalbos man tikrai nereikia… Ir pati puikiai susitvarkau!

Tuomet ji užsinešė vežimėlį iki laiptų salelės ir paaiškino visą situaciją:

– Aš net nesiruošiau prašyti jo pagalbos. Norėjau tam bjauriam vaikinui pasakyti, kad iškrito jo piniginė. Bet sulaukusi tokių “gražių“ žodžių pagalvojau – tegul guli…

Ir žinote ką? Ši jauna mama yra velniškai teisi! Nei viena moteris nenusipelno tokios nepagarbos. Tik dar kartą įsitikinau, kad viskas gyvenime grįžta bumerangu…“.

Vivian Keith buvo vos dveji metai, kai jai buvo diagnozuota ūminė limfoblastinė leukemija.

Maža mergaitė ne tik kovojo už savo gyvybę, bet ir didžiąją laiko dalį turėjo praleisti ligoninėje. Vienintelis jos kontaktas su išoriniu pasauliu buvo pro ligoninės langą.

Vivian valandų valandas praleisdavo žiūrėdama pro langą.

Po kelių dienų mergaitės tėvai pastebėjo, kad jos dėmesį patraukė priešais ligoninės pastatą dirbantys statybininkai.

Kiekvieną dieną maža mergaitė sėdėdavo prie ligoninės lango ir mojuodavo dirbantiems vyrams.

Neilgai trukus Vivian mama Ginger suprato, koks tai svarbus dalykas dukrai. Statybininkų dėka mergaitė galėjo palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu.

“Kiekvieną dieną dukra atsikeldavo ir pasisveikindavo su statybininkais. Netrukus jie pamojuodavo atgal“ – pasakoja Vivian mama Ginger.

Priešais ligoninę dirbančių statybininkų brigadoje darbavosi Travis Barnes ir Greg Combs. Darbo metu jie pamojuodavo daugybei vaikų, tačiau viena gerbėja buvo itin ištikima.

Vivian kiekvieną dieną sėdėdavo prie lango ir mojuodavo šiems dviems vyrams.

Vieną dieną, kai drąsi mergaitė turėjo ypač sunkią procedūrą ligoninėje, o jos mamai vos užteko jėgų, įvyko kai kas netikėto. Per langą jos pamatė žinutę, kurią perskaičiusi mama sunkiai galėjo sulaikyti ašaras.

Joje buvo parašyta: “greičiau pasveik!“.

Buvo akivaizdu, kad mažosios Vivian likimas rūpi ir statybose dirbantiems vyrams. Tačiau šios gražios draugystės istorija tuo nesibaigė…

Perskaičiusi žinutę mama nusprendė susitikti su statybininkais, o Vivian pagaliau galėjo susipažinti su šiais maloniais vyrais, kurie ją palaiko kiekvieną dieną.

Vyrai taip pat be galo džiaugėsi galėdami aplankyti mažą ligoniukę.

“Šio mažos mergaitės liga tikrai labai sujaudino ir tik tokiomis akimirkomis supranti, koks geras tavo gyvenimas“ – pasakojo statybininkas Travis Barnes.

Koks gražus vyrų poelgis…