Žyma: gyvenimas

Kategorijos
Istorijos

Šio berniuko nenorėjo įsivaikinti jokia šeima. Laimei, jis surado savo šeimą ir šiandien jo neįmanoma pažinti

Kartais kai kurių žmonių širdyse tiek meilės ir rūpesčio, kad mes pasiruošę jais dalintis su visais. Jie randa būtent tą, kuris labiausiai pažeidžiamas ir negauna įprastos motiniškos meilės ir švelnumo.

Tokie žmonės ilgai negalvoja, prieš įsivaikindami vaiką. Ši istorija nutiko vienai moteriai iš Amerikos, jos vardas Priscila Mors. Ji turi du vaikus, ,kurie jau gerokai ūgtelėję.

Tačiau paskui sutuoktiniai nusprendė įsivaikinti mergaitę iš prieglaudos. Bet pas vaiką buvo Dauno sindromas ir įgimta širdies yda. Tokią ją paėmė iš vaikų namų ir augina su didele meile.

Bet čia Mors gerumas nesibaigia. Kai kartą Priscila pamatė socialiniuose tinkluose smarkiai sulysusį berniuką, negalėjo sulaikyti ašarų. Pirmas jos noras buvo įsisūnyti berniuką. Ji pasidalijo idėja su vyru ir šis nusprendė palaikyti savo sutuoktinę.

Vienintelė problema kelyje į šį tikslą buvo kita šalis. Berniukas, vardu Rajanas, kuris turėjo visą puokštę ligų, gyveno Bulgarijoje. Morsai nuvažiavo ten ir susitiko su juo.

Jie negalėjo tuo patikėti! Berniukas realiame gyvenime buvo dar mažesnis, o jo liesumas buvo neįtikėtinas. Buvo toks jausmas, kad jis niekada nieko nevalgė. Kaip vėliau Morsas prisimena, jis sugebėjo nugalėti savo šoką tik po kelių vizitų pas vaiką.

Priscila buvo nusiteikusi ryžtingai. Greitai berniuką atvežė į Ameriką. Ligoninėje berniuką maitino per specialų vamzdelį. Per kelis mėnesius jis pasiekė normalų racioną ir ėmė maitintis pats. Vienintelio, ko jis dar negali daryti – tai vaikščioti.

Neseniai jis pradėjo kalbėti. Jam kol kas nelabai pavyksta, bet jis labai užsispyręs berniukas. Labai greitai jis eis į mokyklą. Berniuko tėvai prisimena pirmą susitikimą su juo ir baisisi, kokios būklės jį tada rado.

Bet praėjo šiek tiek laiko ir berniukas spindi šypsena ir laime. Tėvo žodžiais, jis pats laimingiausias vaikas: visada šypsosi ir linksmina tėvus. Jį dievina visi aplink.

Kaip gi nemylėti tokio stebuklo!

Kategorijos
naujienos

Sūnus užuot atidavęs tėvus į senelių namus apgyvendino juos rūsyje

Šonas ir Džinė gyvena nedideliame name su 3 kambariais. Viename jų apsigyveno dukra, kitą užima sūnus su marčia.

Šono tėvai Džordžas ir Bonė visada gyveno atskirai. Jie ilgai apsiėjo be pašalinės pagalbos. Tėvas kentėjo nuo demencijos, o mama jį prižiūrėjo. Bet neseniai Bonė susilaužė klubą ir juda vežimėlio pagalba. Ji daugiau nebegali padėti vyrui, o ir jai pačiai dabar reikia pagalbos.

Šonas nežinojo, kaip pasielgti su tėvais, juk pasiimti pas save jis jų negalėjo – trūko gyvenamojo ploto. Žmona pasiūlė jam pardavus savo ir senukų būstą nupirkti erdvesnį variantą ,kad visiems užtektų vietos.

Šonas ilgai ieškojo tinkamo nekilnojamo turto, bet lėšų naujam būstui neužteko. Liko vienintelis variantas – apgyventi tėvus senelių namuose. Bet nuo šios minties vyriškiui suspausdavo širdį, jis nenorėjo taip išdavikiškai elgtis su savo artimaisiais. Be to, prieglaudoje tėvus apgyvendintų atskiruose kambariuose, o jie negali gyventi vienas be kito.

Džinė nusprendė banke paimti kreditą. Kol žmona užsiėmė šiuo klausimu, Šonas sugalvojo, kaip teisingiausiai padaryti, kad gerai būtų ir tėvams, ir jiems. Jis nusprendė perstatyti namo rūsį ir ten apgyvendinti tėvą su motina.

Šioje namo dalyje buvo didelis poilsio kambarys, kuriame stovėjo biliardas. Pardavus tėvų namą, pinigų kaip tik pakaks patalpos apšiltinimui ir jos rekonstrukcijai. Šonas savo rankomis pastatė rūsyje tualetą, dušą, virtuvę ir gyvenamąjį kambarį.

Išėjo pilnavertis nedidelis butas, kuriame galima komfortiškai gyventi senukams. O vaikai ir anūkai galės pastoviai jais rūpintis ir padėti kai to reikės.

Kategorijos
naujienos

Vestuvių drabužių parduotuvės savininkė pastatė apkūnią nuotaką įžeidusią moterį į vietą

Vestuvės – ilgai lauktas momentas kiekvienos merginos gyvenime, nepriklausomai nuo amžiaus, tautybės, odos spalvos ir svorio. Visos merginos su nekantrumu laukia šios dienos ir nori, kad viskas praeitų tiesiog puikiai. Vestuvinės suknelės paieškos verčia būsimas nuotakas pasikankinti ir pasinervinti.

Tokiais maloniais rūpesčiais buvo užimta ir viena mergina, kuri buvo putli. Ji matavosi vestuvinę suknelę. Tuo momentu į saloną įeina dvi moterys – motina ir dukra. Toji dukrelė žiūri į pilną merginą ir sako: „O aš maniau banginiai nesidaugina!“

Putli mergina smarkiai įsižeidė, vos nepradėjo verkti. Tuo momentu vestuvinių drabužių salono savininkė, kuri visą tą laiką buvo ten, paėmė dokumentus su šios įžūlios merginos užsakymu ir anuliavo jos suknelės užsakymą. Toji mirksėjo akimis, negalėdama pajudėti – jos vestuvės turėjo įvykti po poros dienų.

Pasirodė, putlioji mergina buvo salono savininkės dukra. Štai mama ir apgynė savo dukrą ir pastatė į vietą įžūlią damą. Esmė tame, kad jos dukra turėjo problemų su antsvoriu nuo vaikystės, o taip elgtis su ja niekas neturi teisės!

Kategorijos
Istorijos

Žmona išdavė dukros patėvį, kuris mokėjo už jos vestuves. Vyras priėmė tokį sprendimą, kurio nesitikėjo niekas

Jis užaugino ją tarsi savo dukrą ir finansavo jos vestuves. Bet tada įvyko kai kas, kas privertė jį visus pinigus atsiimti. Priežastis – įskaudinta jo širdis.

„Mano podukra tuoksis netrukus. Vestuvių planavimas užėmė didelę dalį jos ir jos motinos laiko per pastarąjį pusmetį (sakau, kad jos motina, nes nesame susituokę, nors kartu gyvename jau 10 metų)

Mano podukra gruodį baigė universitetą. Aš mokėjau už tai, kad ji galėtų studijuoti universitete, nepaisant to, kad tai buvo valstybinė mokykla, ir tai kainavo apie 35000 eurų. Ji neturėjo darbo ir gyveno pas mus per tą laikotarpį, kada ji studijavo ir net pabaigus studijas. Aš taip pat nupirkau jai automobilį, kad ji galėtų keliauti į mokyklą ir saugiai grįžti namo.

Retkarčiais pasirodydavo ir jos neišlaikantis tėtis, kad pabūtų su ja, ir jis ėmė ją tiesiogiai išnaudoti. Neskaitant to, kad jis nemokėjo nė cento už jos mokymą ar išlaikymą (tiesa, tai buvo motinos kaltė, nes tai nebuvo įtraukta į skyrybų susitarimą), ji myli savo tėtį ir nori jį matyti savo gyvenime. Jis visada sugeba būti pakankamai arti, kad įskaudintų jos širdį ir neišpildytų jai duotų pažadų.

Vietoje, kur turėjo būti vestuvės, buvo užsakytos 250 žmonių vietos. Surašiau 20 žmonių sąrašą, kuriais pasitikiu ir kuriuos norėčiau pakviesti į jų vestuves. Mano sugyventinė ir podukra sakė, kad nėra problemų ir jos būtinai juos įtrauks į sąrašą. Taigi, pasakiau savo draugams, kad jie buvo pakviesti ir kad jie tą dieną neturėtų nieko daugiau planuoti.

Kitą šeštadienį sutikau vieną iš draugų, kuriuos buvau pakvietęs į vakarėlį golfo aikštyne ir paklausiau, ar jis ateis. Jis atsakė, kad nebuvo pakviestas. Jis teigė, kad apie vestuves matė skelbimą tik vietiniame laikraštyje, tačiau niekada negavo kvietimo. Tai išgirdęs iškart patikrinau laikraštį. Taip, buvo skelbimas su motinos ir jos buvusio vyro draugų pavardėmis. Mano draugų vardai nebuvo įtraukti.

Dėl to kilo ginčas tarp manęs ir sugyventinės, nes man buvo pasakyta, kad mano draugai nebuvo pakviesti į vestuves. Kokia to priežastis? Nė vienas iš jų nebuvo laikomas pakankamai svarbiu, kad galėtų patekti tarp 250 kviestinių svečių! Buvau labai nusiminęs, bet nelabai ką galėjau padaryti – draugai jau buvo nusivylę.

Sugyventinė man pasakė, kad ji galėtų pabandyti pakviesti keletą mano draugų, jei kas nors tiesiog atsisakys. Bet tai buvo lašas, dėl kurio taurė buvo perpildyta. Viriau viduje!

Vakar bent jau buvo didelė sekmadienio vakarienė su mano podukros seneliais ir staigmena svečiams – tikruoju podukros tėčiu. Vakarienės metu mano dukra galėjo pasidalinti džiugiomis žiniomis, kad į vestuves ateis tikrasis jos tėvas ir kad jis yra tas, kuris eis kartu su ja prie altoriaus ir ją atiduos sutuoktiniui. Šią naujieną pasitiko teigiami komentarai prie stalo tokie kaip – „tai taip jautru“ ir „labai nuostabu“, nepaisant to, kad aš jos gyvenime buvau didžiąją jos trumpojo gyvenimo dalį. Galų gale, tai yra jos sprendimas, bet dabar atėjo laikas priimti sprendimą man.

Niekada nemaniau, kad tuo pačiu metu jausiuosi toks piktas ir nusivylęs. Aš tiesiog nusiminiau ir man prireikė kelių sekundžių, kol susidėliojau visas savo mintis. Kai pagaliau tinkamai susikaupiau, kad galėčiau kalbėti, pakilau nuo kėdės, kad galėčiau pasakyti tostą. Nelabai atsimenu, kaip aš tai suformulavau, bet buvo kažkas tokio:

„Norėčiau išgerti už jus šią taurę. Man buvo didžiulė garbė būti šios šeimos dalimi pastaruosius 10 metų. Šiuo gyvenimo momentu, jaučiu didelį dėkingumą nuotakai ir jaunikiui už tai, kad supratau kai ką labai svarbaus. Jie man parodė, kad mano vaidmuo šioje šeimoje nėra toks, kokį maniau esant iš tikrųjų.“

Tuo metu pastebėjau, kad svečiai sumišo ir pažvelgė į mane nustebusiomis akimis. O aš tęsiau:

„Kai maniau, kad esu gerbiamas, mėgstamas ir mylimas patėvis, kuris kovojo už šeimą, dabar paaiškėjo, kad buvau kaip bankomatas – puikiai tinkamas pinigams išsigryninti, bet daugiau niekuo naudingas. Kadangi buvau akivaizdžiai pakeistas biologinio tėvo tiek kvietimo kortelėje, tiek bažnyčioje, dabar nusprendžiu padėkoti jums ir perduoti finansininko vaidmenį tikram podukros tėvui. Taigi, sveikinu laimingą porą ir jų pasirinktą gyvenimo kelią. Dabar kiekvienas pats susiras sau išeitį“.

Visiškai nepažįstamas vyras vedė nuotaką prie altoriaus. Priežastis sujaudins!

Negaliu nesusimąstyti, ar tai buvo mano savanaudiškumas? Planavau už vestuves, į kurias negalėjau pakviesti nė vieno savo draugo, sumokėti apie 40000 eurų. Į vestuves, kuriose praktiškai nesu net jų dalis. Man paprasčiausiai visko užteko. Man jau užteko podukros ir jos motinos – mano sugyventinės. Tą vakarą uždariau mūsų bendrą sąskaitą ir pervedžiau savo pinigus į savo sąskaitą.

To turėjo pakakti“.

Pasidalinkite šia istorija su draugais ir padiskutuokite, ar patėvis sureagavo teisingai! Kaip jūs manote?

Kategorijos
Istorijos

22 metų mergina ištekėjo už 61 metų kariškio. Kaip jų gyvenimas susiklostė po 7 metų?

Meilei amžius nesvarbus. Tačiau, ne visi yra linkę sutikti su šia nuomone. Dažnai galima rasti pavyzdžių apie visuomenės pasmerkimą poroms su dideliu amžiaus skirtumu. O ir pati Viktorija anksčiau net negalėjo pagalvoti, kad kada nors ras laimę su vyru, kuris bus net 39 metais už ją vyresnis!

Gimtoji Čeliabinsko gyventoja su būsimu mylimuoju susipažino būdama 22 metų. Ji dirbo žurnaliste vietinėje žiniasklaidoje. Vika nuėjo apklausti pensininko aktyvisto ir judėjimo „Už Uralo atgimimą“ organizatoriaus. Jo vardas Borisas Jakovlevičius. Ir tai buvo jos būsimas vyras.

Prieš išeidamas į pensiją Borisas Jakovlevichas buvo kariškis. 30 metų jis gyveno santuokoje su savo brangia žmona, tačiau ji mirė. Jis apraudojo netektį. O Viktorija šiuo laikotarpiu buvo ištekėjusi, tačiau jos santuoka nebuvo laiminga.

Po pirmojo susitikimo Borisas ir Viktorija vienas kitam nieko nejautė. Tačiau, likimas ne kartą dar juos suvedė. Jie dažnai lankėsi tuose pačiuose renginiuose, dėl kurių pradėjo vis labiau bendrauti ir artėti.

Susitikimai tapo vis dažnesni, o Viktorija pagavo save galvodama, kad Borisui Jakovlevichui ji turi kažką daugiau, nei tik draugiškus jausmus. Pagyvenusį vyrą taip pat tuo metu pradėjo persmelkti simpatija jaunai merginai, tačiau stengėsi to neparodyti – amžiaus skirtumas buvo per didelis.

Buvęs kariškis susigėdo, kad Viktorija buvo tokio pat amžiaus kaip jo anūkė. Susitikdamas su jos tėvais, jis bandė su jais kalbėtis šia tema, paprašė įtikinti dukrą, kad visa padėtis neteisinga. Tačiau, tėvai neprieštaravo, jie tik norėjo, kad Vika būtų laiminga.

Taigi jauna žurnalistė ir pensininkas kariškis užmezgė romaną. Mergina padavė skyrybas su nemylimu sutuoktiniu ir pasinėrė į naujus laimingus santykius. Nepaisant visų smerktinų pažiūrų ir apkalbų, ši pora jau 7 metus gyvena įsimylėję vienas kitą.

Borisui Jakovlevichui dabar 68 metai, tačiau tai netrukdo auginti dukterį. Mergaitę pora pavadino Ieva.

Sutuoktinis teikia materialinę gerovę, o mergina studijuoja psichologiją ir visais įmanomais būdais stengiasi prisidėti prie šeimos klestėjimo. Be to, ji svajoja padėti panašioje situacijoje esančioms poroms, kurios patiria socialinį spaudimą dėl amžiaus skirtumo.

Jei Viktorijos tėvai nuo pat pradžių nebuvo prieš tokią sąjungą, tai jos išrinktosios artimieji į jų santykius reagavo visiškai kitaip. Vaikai ir anūkai nutraukė bendravimą su Borisu Jakovlevičiumi, kurį laiką net su juo nesikalbėjo, dabar bendravimas apsiriboja sveikinimais švenčių metu.

Kategorijos
Keistenybės

Rusų nuotraukos socialiniuose tinkluose parodo, jog jie neturi jokių kompleksų

Šiems žmonėms nebūdingi jokie kompleksai, o kiti tuo tarpu gali pasijuokti 😁 Štai kokiomis nuotraukomis jie užpildo socialinius tinklus:

Kategorijos
Įdomybės

Ukrainietis 10 metų fotografavo tą patį suoliuką ant kurio nuolat vyko gyvenimas

Ukrainos fotografas Jeka Kotenko 10 metų fotografavo tą patį suoliuką kieme ant kurio nuolat vyko gyvenimas. Vyras gyvena šalia parko Kijeve ir iš savo virtuvės lango 4 aukšte jis nuolat mato parko vietą su smėlio dėže ir suolu, ant kurio kasdien ateina pasėdėti įvairiausių žmonių.

Nuo porelių bučinių iki muštynių, jaunų ir senų žmonių, motinų su vaikais ir girtuoklių, bei benamių – šis suolas yra kuo ryškiausias gyvenimo pavyzdys.

Kategorijos
Įdomybės

15 dalykų iš Japonijos, kurių nerasite kitose pasaulio šalyse

Nieko nenustebins, kad Japonija yra viena iš labiausiai techniškai pažangiausių šalių, turinti labai aukštą išsilavinimą. Vietinis gyvenimo būdas ir tradicijos palieka ypatingą pėdsaką, o kasdieniai dalykai įgauna naują pobūdį. Čia galite paragauti neįprastų produktų, pasigrožėti klientų aptarnavimo dėmesingumu, saugumo lygiu ir tarpusavio pasitikėjimu. Japonų kultūra nepaliks abejingų.

„Atvykau į Tokiją. Pirmą kartą gyvenime pamačiau ir paragavau duonos su bambuko anglimi. Nuotraukoje rodomi ne sudeginti skrebučiai, kaip galima pagalvoti, o šviežia minkšta duona”

Visi yra girdėję apie maisto automatus, tačiau čia jie netgi parduoda kopūstus

Pėsčiųjų perėja, kurios neįmanoma praleisti net naktį

Didelės statybų aikštelės miestuose turi nuolat matuoti triukšmo lygį. Panašu, kad tiesiog nėra problemų gyventi šalia statybų aikštelės

Dviratis mamai ar tėčiui ir 2 vaikams. Tėvai, kurie neturi automobilių, tokius naudoja. Vyresnysis vaikas yra sėdynėje už nugaros, jaunesnysis šalia vairo, matomoje vietoje.

Kad būtų patogu gabenti dideles prekes, pirkėjui duodami speciali dėklai

Žalios linijos žymi „mokyklos zoną“ – kelią, kuriuo vaikai eina į pamokas.

Taksi automobiliuose yra balti nėrinių užvalkalai

Oro uosto antžeminis personalas palydi lėktuvus ir moja keleiviams. Visiškai normalu Japonijoje

Jie sugalvojo romantiškų vietų, skirtų pasimatymams su katėmis. Savo gyvenimo meilę galite sutikti glostydami katę

Tokią paslaugą jie teikia japonų restorane: ant grindų šalia stalo padeda krepšelį, kad galėtumėte ten įsidėti savo krepšį ir asmeninius daiktus.

„Dar viena priežastis, kodėl aš myliu Japoniją. Kartą per sezoną parduotuvės keičia prekių išdėstymą parduotuvėje, tačiau, klientams jie padaro žemėlapį ir prideda ant vežimėlių “.

Jei jums skubiai prireiks marškinėlių, galite juos nusipirkti įprastame prekybos centre

Japonai miega metro su savo telefonu, nes tai leidžia saugumo lygis

Stoties turniketai: viskas remiasi pasitikėjimu

O jūs kada ar buvote Japonijoje?

Kategorijos
Įdomybės

16 tikslių iliustracijų, kurios atskleidžia visą tiesą apie šiuolaikinį pasaulį

Pastaruoju metu menininkai vis dažniau kuria satyrines iliustracijas, kurios atskleidžia tikrąsias mūsų pasaulio problemas. Surinkome šias menininkų iliustracijas iš įvairių pasaulio kampelių, kurios be jokio pagražinimo parodo mūsų gyvenimo tikrovę.

Internetas yra mūsų kasdienis gyvenimas

Meilė šiandien: kartu, bet atskirai

Socialinė žiniasklaida maitina narcisizmą

Šis pasaulis vis dar skirtas vyrams?

Kai tavo darbas virsta košmaru

Kiekvienas vaikas nusipelno vaikystės

Nesantuokiniai santykiai sunaikina šeimas

Gyvenimo ciklas

Ar tai ir tada bus taip svarbu?

O ką matai tu?

Meilė dėl pinigų

Aštri vaikų darbo realybė

Ar moterys kada nors pasieks lygybę?

 Įpročio šaknys

Internete mes „piešiame” savo gyvenimą kaip norime

Lenktynės, kurios niekada nesibaigia

Kategorijos
Istorijos

„Kol man buvo 27, o jam 20, aš buvau jauna ir graži, bet kai man suėjo 30, pavirtau jam per sena”

Mes su Povilu susipažinome, kai man buvo 27 metai, o jam 20.

Ant mano pečių buvo sunkios skyrybos, du maži vaikai ir amžinai viskuo nepatenkinta mama, pas kurią mums teko persikraustyti su berniukais.

Povilas nuomojosi kaimyninį butą ir kartą mes su juo susidūrėme aikštelėje.

O paskui mes susidūrėme laiptinėje dar kartą, ir dar kartą. Galų gale jis atėjo pas mus į svečius arbatos.

Nežinau kodėl, bet mane beprotiškai traukė prie jo. Jis rodėsi toks vyriškas, stiprus, iš tų, kurie tikrai apgins ir prisiims sau visas problemas. Tada aš ir įsivaizduoti negalėjau, kad jam vos 20. Jei būčiau žinojusi, tikrai nebūčiau įsimylėjusi.

Toliau viskas vyko kaip sapne.

Mes pradėjome susitikinėti, po 4 mėnesių Povilas man pasipiršo.

Na o paskui akis man atvėrė jo motina, kai jis atsivedė mane susipažinti.

Mes sėdome už stalo, išgėrėme po taurę vyno ir ji man tiesiai į akis uždavė klausimą, nuo kurio aš netekau amo.

„Jūsų netrikdo, kad pas jus su Povilu toks didelis amžiaus skirtumas?“ Ką? Koks amžiaus skirtumas?

Aš sutrikau ir sušnibždėjau: „Ne, o kas?“

„Tai yra 7 metai jums – tai nieko tokio?“

Ir čia aš visa suakmenėjau. Kaip tęsti pokalbį?

Iš vienos pusės, prisipažinti, kad nežinojau, kiek metų būsimam vyrui – tai savižudybė būsimos anytos akyse. Iš kitos – mane tai tikrai sutrikdė.

Aš, žinoma, buvau jauna ir kūnu, ir siela, bet niekada negalvojau, kad aš turėsiu tokį jauną vyrą.

Grįžusi namo aš viską gerai apgalvojau ir nusprendžiau, kodėl aš turiu atsisakyti vyro, kurį laikau idealiu sau dėl kažkokių prietarų. Žodžiu, mes susituokėme.

Anyta manęs nelabai mėgo, vis priekaištaudavo, kaip jos sūneliui dabar sunku tokią šeimą išlaikyti. O Povilas, tiesą sakant, baigė kolegiją ir buvo geras programuotojas. Taigi, pinigų mums užteko.

Po metų gimė mūsų bendra dukrelė Karina. Tėtė ją, žinoma, be galo mylėjo.

Po kelių metų mes nusipirkome butą.

Aš labai stengiausi, kad Povilui su manimi būtų gera.

Žinoma, prisižiūrėjau, ir taip, kad niekas iš mūsų naujų bendrų draugų net nenutuokė, koks tarp mūsų skirtumas.

Bet…kažkokiu momentu mano vyras ėmė nuobodžiauti. Pradėjo pradingti pas draugus, vėlai grįžti ir kartais įkaušęs. Atsikirsdavo trumpomis frazėmis, esą darbe užlaikė, ir pas draugą reikėjo užšokti.

Ėjo metai, vaikai ūgtelėjo ir aš ėmiau pastebėti, kad mes visiškai neturime apie ką kalbėtis. Čia reikia pasakyti, kad fiziologija, žinoma, darė savo ir 37 aš jau neatrodžiau kaip mergaitė. O jis buvo 30-metis gražus ir jaunas vyras.

Žinoma, moterys tiesiog lipo prie jo.

Galiausiai nutiko tai, kas turbūt ir buvo lemta.

Povilas susirado jauną merginą. Aš, žinoma, kankinausi, tačiau nepriekaištavau ir vis tikėjausi, kad palakstęs sugrįš. Kol nesupratau, kad jis gėdijasi eiti su manimi gatve ir nesužinojau, kad ta panelė kietai jį suvystė.

Dabar Povilas gyvena pas ją, greitai jų vestuvės. Mes išsiskyrėme, tačiau jis kaip ir anksčiau – geras tėvas, padeda mano berniukams ir, žinoma, rūpinasi dukra.

Čia mano graži pasakėlė apie meilę baigėsi.

40-metį aš sutikau su mama ir vaikais, kurie jau tokie dideli ir savarankiški.

Bet pirmąkart per tiek laiko pasijutau rami. Dabar jau nesuprantu, kam leidausi kadaise įtraukiama į tą avantiūrą?

„Nelygios santuokos“, jei moteris vyresnė, nuo pat pradžių pasmerktos žlugti.

Kai jam buvo 20, o man 27 – tai buvo nuostabi dviejų jaunų žmonių sąjunga. O štai 30 ir 37 – tai jau jaunas vyras ir sena žmona.