Mergina ilsėjosi paplūdimyje ir nusprendė pasidaryti keletą nuotraukų su bikiniu. Jai nusiėmus dekį ir pradėjus fotografuotis, keletas vaikinų už jos pradėjo tyčiotis.
Moteris nesigėdijo ir toliau tęsė savo fotosesiją. Tą patį vakarą, grįžusi namo, ji parašė įrašą, kurį perskaitė milijonai.
„Vaikinams, kurie šiandien juokėsi iš manęs, kai nusiėmiau dekį ir pradėjau fotografuotis su bikiniu.
Dėl tokių žmonių kaip jūs, moterys pradeda gėdytis savo kūno, joms pasidaro nepatogu pasirodyti paplūdimyje su bikiniu ar mieste su trumpesne suknele. Jos dėvi ilgas rankoves ištisus metus.
Per jus žmonės badauja, vemia, serga sunkiomis ligomis, kad pasiektų tobulą figūrą. Dėl tokių žmonių kaip jūs, moterys kenčia nuo anoreksijos, bulimijos ir kitų sveikatos ligų, patiria kančias.
Ne, jūs nesate atsakingi už kiekvieną atvejį, bet TAIP – jūs esate atsakingi už savo veiksmus.
Taigi, kitą kartą, kai pamatysite panašią į mane, pagalvokite apie tai, kokią žalą tam žmogui galite padaryti. Nes ne kiekviena moteris yra tokia stipri ir pasitikinti savimi kaip aš.
Prisipažįstu, kad sekundei man sudrebėjo ranka, norėjau susisukti atgal į dekį, bet tada prisiminiau, kas aš esu, saugojau savo savigarbą ir išdidžiai vaikščiojau paplūdimyje su šiuo bikiniu”.
Po šio įrašo Shelley Prowebstel iš Naujosios Zelandijos sulaukė daugybę reakcijų iš viso pasaulio vien dėl to, jog moteris pasipriešino stereotipams ir nepabijojo apie tai paskelbti.
Černobylio avarija – didžiausia tokio tipo avarija visoje branduolinės energetikos istorijoje, tiek pagal spėjamą žuvusiųjų ir nukentėjusių nuo jos pasekmių žmonių skaičių, tiek pagal ekonominę žalą.
Šios nelaimės pasekmes galime matyti ir šiandien. Lenkijos fotografė Jadwiga Brontē sukūrė projektą, kurį pavadino “Nematomi Baltarusijos žmonės“.
Jadwiga Brontē – Lenkijos fotografė ir dokumentinių filmų kūrėja, kuri gimė būtent 1986, kai įvyko ši katastrofa.
Savo nuotraukose ji parodė žmones, kurie yra paveikti šios katastrofos ir yra uždaryti “internatinėse mokyklose“.
“Nusprendžiau nuvykti į Baltarusiją ir aprašyti apie užmirštus žmones su psichine negalia, kuri yra atsiradusi, dėl Černobylio avarijos“ – sako Jadwiga.
“Darbo metu mane labiausiai nustebino tai, kad šioje vietoje laikomi ne tik Černobylio avarijos paveikti žmonės…“
Šios mokyklos yra namai žmonėms, kurių atsisakė šeima, dėl jų negalios. “Pagal Baltarusijos valdžios nuomonę, kiekvienas žmogus gali būti izoliuotas nuo visuomenės ir užrakintas čia.“
“Jeigu norime pagerinti situaciją šioje vietoje, pirmiausia reiktų pakeisti Baltarusijos žmonių mentalitetą. Šie žmonės negali būti taip paprastai atstumti ir uždaryti.“
“Šie žmonės tikrai neturėtų būti užmiršti…“
“Vienas pacientas man pasakė, kad čia negalima dėl nieko skųstis ir daugelis nelaimėlių tiesiog bijo šnekėti“
“Tačiau čia gyvena tikrai nuostabūs žmonės“
Taip pat siūlome pasižiūrėti daugiau Černobylio avarijos nuotraukų ir jos sukeltas pasekmes
Vieta kur įvyko sprogimas, čia vis dar labai labai pavojinga
Moterims, kurios tuo metu laukėsi, radiaciją turėjo didžiulę įtaką. Tiksliau ne tiek moterims, kiek jų vaikams. Dėl apsinuodijimo jie gimė su išoriniais defektais, trūkstamais vidaus organais ar mutavę. Nors jų mamos nėštumo laikotarpiu jautėsi gerai.
Iš karto po avarijos likvidatorius stumia vežimėlį su vaiku, kuris buvo rastas apleistame name kaime. Jis tiesiog matavo radiacijos kiekį ir rado paliktą vaiką.
Apleista patalpa mokykloje su daugybe dujų kaukių
Pripetė – miestas, kuriame sustojo laikas
Atrakcionų parkas turėjo atsidaryti Gegužės mėnesį, deja sprogimas įvyko penkiomis dienomis anksčiau.
Nors ir praėjo 30 metų, čia vis dar labai pavojinga
Mutacijos Černobylyje – nėra mitas
Raudonasis miškas
Ši teritorija gavo didžiausią radiacijos dozę nuo reaktoriaus sprogimo metu susidariusių radioaktyvių dūmų ir dulkių. Raudonojo miško teritorija išlieka viena labiausiai užterštų vietų pasaulyje.
Post apokaliptinės nuotraukos iš Pripetės
Kažkas norėjo pradėti naują etapą ir nupiešė graffiti
Mokyklinis žiedas, pamestas amerikietės Meno valstijoje 1973 metais, buvo atrastas Suomijos miške. Už 6 000 kilometrų!
Debra Makena pametė žiedą Portlende, kai mokėsi vyresnėse klasėse. Ji beveik pamiršo apie jį, kol, po 47 metų, jis buvo rastas 20 cm gylyje suomių metalo ieškotojo.
Žiedas priklausė Šonui, a.a. Debros vyrui, su kuriuo ji susitikinėjo mokykloje ir koledže. Jie 40 metų pragyveno susituokę, o 2017 metais jis mirė. Šonas, prieš išvykdamas į koledžą, padovanojo Debrai žiedą, o ji netyčia pamiršo jį universalinėje parduotuvėje.
Makena prisipažįsta, kad apsiverkė, kai praeitą savaitę paštu gavo žiedą.
Kaip pranešė suomių žiniasklaida, vietos stogdengys Marko Saarinenas vaikštinėjo su metalo detektoriumi po Kaarine parką nedideliame miestelyje, Suomijos pietvakariuose, kai surado žiedą.
Jis atkreipė dėmesį į užrašą „Morse High School“ ir susisiekė su mokyklos administracija. Ten nustatė, kad žiedas priklausė Šonui, nes ant jo buvo išgraviruoti inicialai „SM“ ir laidos metai 1973.
Vestuvės – ilgai lauktas momentas kiekvienos merginos gyvenime, nepriklausomai nuo amžiaus, tautybės, odos spalvos ir svorio. Visos merginos su nekantrumu laukia šios dienos ir nori, kad viskas praeitų tiesiog puikiai. Vestuvinės suknelės paieškos verčia būsimas nuotakas pasikankinti ir pasinervinti.
Tokiais maloniais rūpesčiais buvo užimta ir viena mergina, kuri buvo putli. Ji matavosi vestuvinę suknelę. Tuo momentu į saloną įeina dvi moterys – motina ir dukra. Toji dukrelė žiūri į pilną merginą ir sako: „O aš maniau banginiai nesidaugina!“
Putli mergina smarkiai įsižeidė, vos nepradėjo verkti. Tuo momentu vestuvinių drabužių salono savininkė, kuri visą tą laiką buvo ten, paėmė dokumentus su šios įžūlios merginos užsakymu ir anuliavo jos suknelės užsakymą. Toji mirksėjo akimis, negalėdama pajudėti – jos vestuvės turėjo įvykti po poros dienų.
Pasirodė, putlioji mergina buvo salono savininkės dukra. Štai mama ir apgynė savo dukrą ir pastatė į vietą įžūlią damą. Esmė tame, kad jos dukra turėjo problemų su antsvoriu nuo vaikystės, o taip elgtis su ja niekas neturi teisės!
Susipažinkite – tai Eimė. Žavinga, besišypsanti ir pilna gyvenimo džiaugsmo mergytė. Tokia pat, kaip ir jos bendraamžiai. Tokia pat, išskyrus vieną dalyką. Eimė atėjo į šį pasaulį be abiejų rankų.
Vos pamačiusi mergytę, biologinė mama kuo greičiau jos atsisakė. Mergytė nukeliavo į vaikų globos namus. Tokius vaikus, kaip Eimė retai įsivaikina. Visgi vaikas ypatingas – didelė atsakomybė visam gyvenimui.
Tačiau Eimei labai pasisekė. Ją įsivaikino šeima iš didmiesčio. Šiandien Eimė moka kuo puikiausiai apsieiti be rankų. Mergytė savarankiškai valgo ir net padeda mamai tvarkytis namuose.
Beje, Elmyrai ir Krisui tai ne pirmas vaikas iš vaikų prieglaudos. Jie turi savo sūnų ir dar vieną berniuką iš vaikų namų – Deivį. Deivis kaip niekas kitas supranta mažąją sesutę, juk jis pats neturi kojų ir rankų riešų. Tačiau dabar berniukas turi protezus ir netgi mokykloje su jais dalyvauja fizinio lavinimo pamokose.
Elmyra labia didžiuojasi savo vaikais ir dalinasi jų pasiekimais socialiniuose tinkluose. Nesunku pastebėti, kad visose fotografijose vaikų veiduose spindi šypsenos. Tai pasako daugiau už bet kokius žodžius.
Jis užaugino ją tarsi savo dukrą ir finansavo jos vestuves. Bet tada įvyko kai kas, kas privertė jį visus pinigus atsiimti. Priežastis – įskaudinta jo širdis.
„Mano podukra tuoksis netrukus. Vestuvių planavimas užėmė didelę dalį jos ir jos motinos laiko per pastarąjį pusmetį (sakau, kad jos motina, nes nesame susituokę, nors kartu gyvename jau 10 metų)
Mano podukra gruodį baigė universitetą. Aš mokėjau už tai, kad ji galėtų studijuoti universitete, nepaisant to, kad tai buvo valstybinė mokykla, ir tai kainavo apie 35000 eurų. Ji neturėjo darbo ir gyveno pas mus per tą laikotarpį, kada ji studijavo ir net pabaigus studijas. Aš taip pat nupirkau jai automobilį, kad ji galėtų keliauti į mokyklą ir saugiai grįžti namo.
Retkarčiais pasirodydavo ir jos neišlaikantis tėtis, kad pabūtų su ja, ir jis ėmė ją tiesiogiai išnaudoti. Neskaitant to, kad jis nemokėjo nė cento už jos mokymą ar išlaikymą (tiesa, tai buvo motinos kaltė, nes tai nebuvo įtraukta į skyrybų susitarimą), ji myli savo tėtį ir nori jį matyti savo gyvenime. Jis visada sugeba būti pakankamai arti, kad įskaudintų jos širdį ir neišpildytų jai duotų pažadų.
Vietoje, kur turėjo būti vestuvės, buvo užsakytos 250 žmonių vietos. Surašiau 20 žmonių sąrašą, kuriais pasitikiu ir kuriuos norėčiau pakviesti į jų vestuves. Mano sugyventinė ir podukra sakė, kad nėra problemų ir jos būtinai juos įtrauks į sąrašą. Taigi, pasakiau savo draugams, kad jie buvo pakviesti ir kad jie tą dieną neturėtų nieko daugiau planuoti.
Kitą šeštadienį sutikau vieną iš draugų, kuriuos buvau pakvietęs į vakarėlį golfo aikštyne ir paklausiau, ar jis ateis. Jis atsakė, kad nebuvo pakviestas. Jis teigė, kad apie vestuves matė skelbimą tik vietiniame laikraštyje, tačiau niekada negavo kvietimo. Tai išgirdęs iškart patikrinau laikraštį. Taip, buvo skelbimas su motinos ir jos buvusio vyro draugų pavardėmis. Mano draugų vardai nebuvo įtraukti.
Dėl to kilo ginčas tarp manęs ir sugyventinės, nes man buvo pasakyta, kad mano draugai nebuvo pakviesti į vestuves. Kokia to priežastis? Nė vienas iš jų nebuvo laikomas pakankamai svarbiu, kad galėtų patekti tarp 250 kviestinių svečių! Buvau labai nusiminęs, bet nelabai ką galėjau padaryti – draugai jau buvo nusivylę.
Sugyventinė man pasakė, kad ji galėtų pabandyti pakviesti keletą mano draugų, jei kas nors tiesiog atsisakys. Bet tai buvo lašas, dėl kurio taurė buvo perpildyta. Viriau viduje!
Vakar bent jau buvo didelė sekmadienio vakarienė su mano podukros seneliais ir staigmena svečiams – tikruoju podukros tėčiu. Vakarienės metu mano dukra galėjo pasidalinti džiugiomis žiniomis, kad į vestuves ateis tikrasis jos tėvas ir kad jis yra tas, kuris eis kartu su ja prie altoriaus ir ją atiduos sutuoktiniui. Šią naujieną pasitiko teigiami komentarai prie stalo tokie kaip – „tai taip jautru“ ir „labai nuostabu“, nepaisant to, kad aš jos gyvenime buvau didžiąją jos trumpojo gyvenimo dalį. Galų gale, tai yra jos sprendimas, bet dabar atėjo laikas priimti sprendimą man.
Niekada nemaniau, kad tuo pačiu metu jausiuosi toks piktas ir nusivylęs. Aš tiesiog nusiminiau ir man prireikė kelių sekundžių, kol susidėliojau visas savo mintis. Kai pagaliau tinkamai susikaupiau, kad galėčiau kalbėti, pakilau nuo kėdės, kad galėčiau pasakyti tostą. Nelabai atsimenu, kaip aš tai suformulavau, bet buvo kažkas tokio:
„Norėčiau išgerti už jus šią taurę. Man buvo didžiulė garbė būti šios šeimos dalimi pastaruosius 10 metų. Šiuo gyvenimo momentu, jaučiu didelį dėkingumą nuotakai ir jaunikiui už tai, kad supratau kai ką labai svarbaus. Jie man parodė, kad mano vaidmuo šioje šeimoje nėra toks, kokį maniau esant iš tikrųjų.“
Tuo metu pastebėjau, kad svečiai sumišo ir pažvelgė į mane nustebusiomis akimis. O aš tęsiau:
„Kai maniau, kad esu gerbiamas, mėgstamas ir mylimas patėvis, kuris kovojo už šeimą, dabar paaiškėjo, kad buvau kaip bankomatas – puikiai tinkamas pinigams išsigryninti, bet daugiau niekuo naudingas. Kadangi buvau akivaizdžiai pakeistas biologinio tėvo tiek kvietimo kortelėje, tiek bažnyčioje, dabar nusprendžiu padėkoti jums ir perduoti finansininko vaidmenį tikram podukros tėvui. Taigi, sveikinu laimingą porą ir jų pasirinktą gyvenimo kelią. Dabar kiekvienas pats susiras sau išeitį“.
Negaliu nesusimąstyti, ar tai buvo mano savanaudiškumas? Planavau už vestuves, į kurias negalėjau pakviesti nė vieno savo draugo, sumokėti apie 40000 eurų. Į vestuves, kuriose praktiškai nesu net jų dalis. Man paprasčiausiai visko užteko. Man jau užteko podukros ir jos motinos – mano sugyventinės. Tą vakarą uždariau mūsų bendrą sąskaitą ir pervedžiau savo pinigus į savo sąskaitą.
To turėjo pakakti“.
Pasidalinkite šia istorija su draugais ir padiskutuokite, ar patėvis sureagavo teisingai! Kaip jūs manote?
Niekada nepalikite vaiko vieno su telefonu, jei norite išvengti nemalonių staigmenų. Raissa Andrade (32 m.) Iš Resifės (Brazilija) apie tai nepagalvojo ir už šią klaidą susimokėjo 100 dolerių.
Mergina padavė vaikui išmanųjį telefoną pažaisti, o pati nuėjo į dušą tik kelioms minutėms! Tačiau, šio laiko jos 4 metų sūnui Tomui pakako išleisti 100 dolerių iš motinos kortelės.
Berniukas, pasinaudodamas balso prašymu, iš „McDonald’s“ užsisakė 8 „McSundaes“, 8 butelius vandens, 6 specialias vakarienes, 6 „Happy Meals“, 10 pieno kokteilių ir 8 žaislus! Viso to vertė apie 100 dolerių.
Įsivaizduokite Raissos veido miną, kai į jų namus atvyko kurjeris su 10 maišų maisto!
Pats Tomas, nepaisant tokios žalos, net nesistebėjo – berniukas tik pastebėjo, kad jie pamiršo įdėti jo užsakytą „geltoną minioną“ ir obuolių pyragą.
Motina priėmė tokį vaiko pokštą su humoru, o likusį maistą išdalino artimiesiems ir draugams.
Praėjus 35 metams po Černobylio atominės elektrinės incidento, urano kuro masėse, paslėptose giliai susisukusiuose reaktoriaus likučiuose, vėl prasidėjo branduolinė reakcija. Iš pradžių mokslininkai gautus duomenis laikė klaida, tačiau dabar jie bando neutralizuoti procesą.
Černobylio atominę elektrinę supa didžiulė megastruktūra, vadinama „Černobylio nauja saugia izoliacija“ (NSC). NSC turi šimtus jutiklių, veikiančių visą parą. Jie visiškai valdo daugybę svarbių duomenų – šie jutikliai perdavė informaciją apie padidėjusį neutronų aktyvumą reaktoriaus salėje.
Skilimo reakcijų padidėjimo priežastis nėra visiškai aiški. Ekspertai spėja, kad taip gali būti dėl kelių tonų korio, į lavą panašaus mišinio, susidarančio iš išlydytų urano strypų, vandens, smėlio ir betono, išdžiūvimo.
Įprastas lietus taip pat gali sukelti dalijimosi reakciją: vanduo sulėtina neutronus, o tai padidina jų sąveikos su likusiu branduoliniu kuru tikimybę. NSC visiškai izoliuoja reaktoriaus salę nuo išorinio poveikio, tačiau prieš ją įrengiant vanduo prasiskverbė pro seną kupolo konstrukciją.
ISPNPP specialistai šiuo metu dirba vietoje. Jų teigimu, neutronų aktyvumo padidėjimas yra pakankamai mažas, kad mokslininkai galėtų jį kontroliuoti. Tačiau ši informacija nėra 100% tiksli. Yra tikimybė, kad reakcija padidės greitesniu tempu – net ir dabar jos sustabdyti neįmanoma.
Černobylio stebėsena tęsiama. Mokslininkai neketina leisti pakartoti 35 metų senumo incidento.
Mažojo suomio tėvai negalėjo suprasti, kodėl vaikas nuolat pabunda ant grindų. Jie įstatė kūdikio monitorių ir iš užfiksuotų vaizdų pamatė, kaip berniukas kiekvieną vakarą nusileisdavo nuo lovos prie šuns.
Finnas ir šeimos augintinis Brutusas draugavo nuo berniuko gimimo. Šuo niekada nepaliko vaiko ir jam labiau patiko jo miegamasis nei visos namo vietos.
Kadangi vaikas persikėlė iš tėvų kambario į savo, jis niekada nemiegojo ant lovos visą naktį. Pavargę rasti Finną ant grindų, jo tėvai pastatė kamerą.
„Sūnaus kambaryje turime specialiai įrengtas šiltas grindis, bet vis tiek norėčiau jį pratinti prie lovos. Kaip paaiškėjo iš kamerų, jis tiesiog negali likti be savo draugo”, – pasakojo Finno mama.
Kameros aiškiai rodo, kaip kiekvieną vakarą vaikas atsargiai išlipa iš lovos, pasiima su savimi antklodę ir žaislus, o paskui įsitaiso miegoti šalia keturkojo draugo:
Finno tėvai nusprendė leisti jam toliau miegoti su augintiniu. Jie įsitikinę, kad šis įprotis praeis su amžiumi.
Daugelis tinklaraštininkų, aprašantys, kaip šaunu ir nuostabu keliauti po pasaulį, beveik niekada nepasako visos tiesos. Su šia nemalonia realybe susidūrė Lee Hodgesas ir Willowas Rolfas, kai jie leidosi į didelę furgono kelionę po Šiaurės Ameriką. Tam tikru metu jie turėjo pasirinkti: jie ar katė, kurią išgelbėjo.
Nedaugelis žmonių žino, kas slypi už šio idiliško kadro.
Katės vardas Aimee, ji buvo benamė
2019 m. Rugpjūčio mėn. pora pradėjo kelionę po Jungtines Valstijas pakeistu kelioniniu furgonu, o žiemą jie patraukė į pietus į šiltus Meksikos kraštus. Kelyje sentimentalūs žmonės pasiėmė kačiuką, benamį ir be galo liūdną. Anksčiau pora taip pat turėjo kačių, todėl nusprendė ją pasiimti su savimi. Jie atsidūrė Meksikoje 2020 m., o tada įvyko nelaimė – dėl šunų išpuolio Aimee katei buvo sulaužyta koja.
Iš pirmo žvilgsnio problema yra įprasta, jei ne po to sekęs COVID-19. Sienos užsimerkdavo prieš mūsų akis, tikimybė grįžti namo buvo vis mažesnė, reikėjo mesti katę ir riedėti beveik tiesiogine to žodžio prasme. Buvo nerealu tinkamai prižiūrėti Amy leteną ankštame furgone ir skubant, be to, kilo problemų su dokumentais. Ir tada jie nusprendė – pasiliksime ir pagydysime katę! Taip prasidėjo metus trunkantis nuotykis.
Kaip užsieniečiai, pandemijos metu išsigandę meksikiečiai tiesiogine to žodžio prasme varė porą iš visur. Vos spėję papildyti atsargas, didžiąją laiko dalį teko praleisti laukinėje gamtoje, toli nuo civilizacijos. Bet Amy letena visiškai atsigavo, o pati katė tapo aistringa keliautoja ir su savininkais lankėsi skirtingose Meksikos vietose. Jie važinėjo beveik metus, tikėdamiesi, kad epidemija nurims, kol galiausiai galėjo grįžti namo.
